2015 m. gruodžio 26 d., šeštadienis

Kalėdos "smetoninėje" Lietuvoje

Sveiki, mielieji manojo blogo skaitytojai!
Sveikinu visus su šventomis Kalėdomis. Tebūna jūsų širdys visko pilnos, teateina į namus gėris ir taika. Nepersivalgykit, nepersigerkit, nesėskit už vairų neblaivūs, kad kur netyčia netrinktelėtumėte į pakelės stulpą... Dabar gi vėžėčios ne tokios, kaip prieš 90 metų.
Taigi vėl arsiu seną vagą, šnekėsiu apie senus laikus, jau seniai spėjusius samanomis apželti. Bet nukrapščius tas samanas, tokių nuostabių aukso grynuolių gali rasti, kad gėrėsies ir neatsigėrėsi!
Mintimis nusikelkime 89 metus atgal, į 1926 metų Kalėdas. Ką tuomet savo tautiečiams kalbėjo vos prieš savaitę ir kelias dienas į valdžią po karininkų perversmo grįžęs prezidentas Antanas Smetona? Gal kur archyvuose ir yra išlikęs jo kreipimasis į bendrapiliečius? Ką jis tuomet galėjo aiškinti tautai?
Ir žmonės kaimuose kažką galvojo. Augo jau ir naujoji karta, kuri vėliau partizanavo miškuose. Tiesa, Smetonos ji nedievino, kaip mes dabar. Jeigu partizaninio karo su sovietais metu  būtų buvusi atkurta laisva Lietuva, partizanai būtų rėmęsi dar Seimo (jis 1926 metais buvo išvaikytas)1922 metais priimta Konstitucija.
Kaip ir dabar, taip ir anais laikais, bijota rusų. Sušaudyti buvo garsieji keturi komunarai, iš kurių vėliau Sovietijoje buvo pūstas didžiausias burbulas, net poemos apie juos kurtos. Bet paprastas žmogus, nieko bendro su valdžia neturintis, gal nieko apie tai tuomet ir nežinojo. Laukė jis Kalėdų naktį, ką apie jį prabilusi žmogaus balsu pasakys jo auginama karvutė, gėrėjosi mėnulio šviesoje žibančiu sniegu... Ne taip, kaip mes dabar gėrimės žibinto atspindžiais baloje. 
Laikai keičiasi, klimatas šiltėja.Rodos, šiemet tik per Naujuosius metus gerokai spustelės šaltukas. Ką gi, lauksime...
Darkart visiems-puikių, įsimintinų Kalėdų ir Naujųjų Metų!

2015 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

Apie žydų tautą

Taip, sutinku, tema nuvalkiota ir daug kartų gromuluota bei virškinta.Iki šleikštulio. Bet vėl remiuosi istorine data, todėl rašau apie tai. 1973 metų gruodžio pirmąją mirė pirmasis šiuolaikinės Izraelio valstybės ministras pirmininkas Davidas Ben Gurionas. Jo vardas yra įamžintas sostinės Tel Avivo oro uosto pavadinime. Beje, gimė jis ne taip jau ir toli nuo mūsų Respublikos sienos: Lenkijos Plonsko mieste.
Nors daugelis šios, kadaise per Sinajaus dykumą bridusios tautos ir nemėgsta, net nekenčia, bet lietuvių kalboje tautovardis "žydas"man asmeniškai asocijuojasi su žodžiu "žydėti." Kaip gėlės arba bet kokio kito augalo žiedui. Taigi žydai ir "žydi" pagal jų kalendorių jau beveik 6000 metų.
Tas jų žydėjimas daug kam nepatinka. Ir ne dėl to, kad jie asmeniškai būtų ką nors pikto padarę, bet turbūt dėl to, kad toks jau yra vakarų visuomenėjė susiformavęs, iš kartos į kartą einantis stereotipas, neva žydai nori užkariauti visą pasaulį. Iki šiol dar remiamasi garsiuoju XIX amžiaus gale paskelbtu Siono išminčių protokolu. O šitas veikalas buvo tobula klastotė. Tai įrodyta 1934 metais, jau nacių Vokietijoje.
Žydai darbštūs ir talentingi, to iš jų niekas neatims. Yra tokių, kurie per savo darbštumą ir talentus susikrovė, susikūrė nemažus piniginius, materialius turtus. Štai kitų tautų žmonėms ir kyla (ne) sveikas pavydo jausmas. Ir prasideda tuomet visokių būtų ir nebūtų dalykų kurpimas bei šmeižtas.
Dabar jiems Izraelyje irgi nėra lengva. Sava valstybė yra, bet iš visų pusių atakuojama arabų. O ko gi jiems tenai nesutarti, gal kai kas paklaustų. Juk ta pati tautų grupė ir kalbos panašios. Semitai- chamitai... Pagal Bibliją dviejų Nojaus sūnų, Semo ir Chamo, palikuonys. Bet Chamo palikuonis Nojus prakeikė, o Semo- palaimino. Čia tikrai užkoduota kažin kokia, mums iki šiol nežinoma prasmė. Kaip ją atskleisti?
Visko nesužinosi, kas buvo, ar kas yra užslėpta. Neįmanoma vienam menkam žmogiškam protui visko suvokti, visas paslaptis atskleisti. Tas pats ir su žydais. Visų paslapčių, kodėl jie taip nemėgstami ir gainiojami iš vieno pasaulio krašto į kitą, aš nežinau.

2015 m. lapkričio 25 d., trečiadienis

Lapkričio mėnuo

Lapkričio mėnuo- pats tamsiausias visuose metuose. Dėl trumpėjančių dienų. Bet nunėrus giliau į istoriją, jis neatrodo toks tamsus. Lapkričio 11-ąją kaimynai lenkai minėjo Nepriklausomybės dieną, po savaitės- kaimynai latviai tą patį. Dar po penkių dienų- Lietuvos kariuomenės įkūrimo diena. Kariai turbūt gerai žino ir tai, kad 1919 metų lapkričio 10-ąją gimė įžymiojo automato AK-47 kūrėjas Michailas Kalašnikovas. Mirė tik prieš dvejus metus, 2013-aisiais.
Tačiau šį kartą noriu daugiau apsistoti ties kita, apvalesne data.. Lygiai prieš 70 metų, 1945- ųjų lapkričio 20-ąją Vokietijos mieste Niurnberge prasidėjo teismo procesas, teisęs jau sugriuvusios nacių valstybės vadus: Rudolfą Hesą, Joachimą Ribentropą, Vilhelmą Keitelį, Hermaną Gėringą ir kitus. Truko iki kitų, 1946 metų spalio. Kaltino tuos žmones dėl II pasaulinio karo sukėlimo, dėl žydų holokausto, karinės agresijos, kitataučių, kitaminčių naikinimo. 12 pagrindinių vadų sulaukė mirties bausmės pakariant. Kiti atsėdėjo Berlyno Špandau kalėjime įvairias bausmes. Iki gyvos galvos nuteistas Hesas mirė po 41 metų.
Sovietams ir tuomet gerai "nuskilo". Vakarų pasaulį tikrai kažkuo žavėjo dėdulė Stalinas, jo kuriamas "šviesus, komunistinis rytojus". Mokėjo užmaskuoti savo darbelius sovietai ir dėl to Damoklo kardas ant jų vadovybės galvų nepakibo, o jų atstovai nugalėtojų pusėje teisė nacius.
Iki šiol dar kybo ore klausimas, kas tą karą sukėlė. Ypač neaiški 1941 metų birželio 22 dienos istorija. Rusų autoriai Viktoras Suvorovas ir Markas Soloninas rašo, kad iš tikrųjų tai Stalinas ruošėsi puolamajam karui, o Hitleris gindamasis pirmasis ir užpuolė. Bet Niurnberge kaltas liko pastarasis ir jo pavaldiniai. Ateity, manau, tikrai atsidarys visi reikalingi, slapti archyvai ir paaiškės tikroji tiesa dėl to.
Patys vadinamieji sąjungininkai irgi nebuvo šventieji. Bombardavo iš oro Kylį, Drezdeną, kitus Vokietijos miestus. Žuvo ne tik kariai, bet ir civiliai. Kitaminčius turbūt naikino ir britai Indijoje, bandydami išlaikyti iš rankų slystančią kolonijinę valdžią tenai. Taigi perfrazuojant vieną lietuvišką patarlę, apie Niurnbergo procesą būtų galima pasakyti šitaip:"Teisė murzinas puodas katilą juodą"...
Bet vokiečiai- nenugalimi, moka pakilti iš pačių juodžiausių nesėkmių. Lapkričio mėnesį jie ir Berlyno sieną nugriovė, Nikitos Chruščiovo įsakymu pastatytą (1989m). Ir naujas jiems iššūkis- pabėgėlių krizė. Visi pabėgėliai traukia Vokietijon dėl gero ekonominio gyvenimo ten. Atsigavo per tuos 70 metų po Niurnbergo šalis, nepalūžo. Tokios šalies piliečiai verti pagarbos. 
Tiek apie lapkričio sukaktis. 

2015 m. lapkričio 4 d., trečiadienis

Karai, suirutės, nepritekliai

Pašnekėkime šį kartą gal ir nelabai malonia, bet labai aktualia tema: apie karus, suirutes... Pagal mokslinę klasifikaciją juos turbūt įmanoma skirstyti įvairiai: vidiniai bei išoriniai; pilietiniai ir ekspansiniai; informaciniai ir hibridiniai;  religiniai, teroristiniai ir t.t, ir pan. 
Nagi ir kodėl dabar tie žmonės nuo pačių seniausių laikų civilizacijos istorijoje  kariauja, ko jiems vis neužtenka? Senovės Romai neužteko išteklių. Apglėbė tuomet pusę pasaulio. Viduramžiais- neįsivaizduojamas laike net ir dabar, bet pavadinimas išliko ir jis, jei atvirai, šiurpina- Šimtametis karas! Nepasidalijo kažko kadaise romėnų provincijomis buvę kraštai- Albionas ( Anglija) ir Galija (Prancūzija). Dar vėliau- Trisdešimties metų karas, jau dėl religijos skirtenybių. Pirmas, Antras pasauliniai praėjusiame amžiuje... O ir dabar- Ukraina, Afganistanas, Irakas, Sirija... Kas darosi, galų gale?!
O gal čia kalta žiniasklaida, masinės informacijos priemonės, vadinamoji " ketvirtoji valdžia", dažnai taikanti iškilti į pirmąją? Taip išpučia iki begalybės kiekvieną tenai mirtininkų išpuolį kažkur toli, Afganistane, o apie Kaune gydytojų operuotą, klausą atgavusią mergaitę praneša pačiame savo naujienų gale.
Žmogus gi deklaruoja, kad jis yra protinga būtybė. Pristeigusi įvairių prieš karą kovojančių organizacijų- Jungtinės Tautos, Raudonasis Kryžius,,, bet vis tiek nieko neišeina joms padaryti, kažin kur siūlų galai nesusiriša, o susipainioja tie siūlai į didžiausią Gordijaus mazgą, daug sudėtingesnį už aną, mitinį; šiojo taip pat žmogui nebuvo kantrybės išpainioti, buvo nukirstas kardu. Tad ar dabar pavyks?
O gal būtų geriau, kad žmogus išnyktų? Juk yra mokslininkų kuriamos teorijos apie tai, kas būtų, jei nebeliktų pasauly nė vieno žmogaus. Atsigautų gamta, vandenys nebūtų teršiami visokiais chemikalais...  Iš geologinės praeities gyvūnų ir augalijos liekanų atsiradusi nafta taip pat nebūtų taip eikvojama. Matot, gi automobiliais važinėti, reaktyviniais lėktuvais skraidyti žmogus sugalvojo, paprastų, arkliu traukiamų vežėčių jam neužteko. 
Susinaikinsim, išsižudysim visi karuose, protingieji Dievo kūriniai, liks tik keli, rakčiukais prisukami geležiniai vilkai, kurie staugs naktimis, į palydovą Mėnulį žiūrėdami...

2015 m. spalio 24 d., šeštadienis

Graikija šiandien ir praeityje

Pasakysiu jums, kad noriu daugiau pakeliauti po plątųjį pasaulį, kur nors toliau už Lietuvos ribų. Nebeišsitenku čia kažkaip...Ir viena pirmųjų šalių, kurią norėčiau aplankyti, būtų Graikija, visos Europos civilizacijos lopšys.
Kažkada, kai aklasis dainius Homeras rašė savo didžiąsias poemas, Graikija ir graikai (aišku, jie dar nesuvokė savęs kaip vienos tautos, buvo susiskirstę atskirais miestais, poliais) buvo kitokie. Kaip ir mes visi. Mažiau norų, mažiau poreikių, mažiau priešpriešų. Statė didingus pastatus, įgyvendino pirmosios demokratijos idėjas, filosofavo. Bet, įžengus krikščionybei (čia akmenėlis į jos daržą), visa tai europiečiai paniekino, laikė jos kultūrą pagoniška, nieko verta. Kažkaip tikrai negražiai čia išėjo.
Vėliau savo buvusią didybę atgavo Renesanso metu, bet vėl jiems pokštą likimas iškrėtė-jų gyvenamą teritoriją užėmė Osmanai turkai. Iš priespaudos išsivadavo tik XIX amžiaus pradžioje.
Gal dabartinį graikų nepaklusnumą Europos Sąjungos vykdomai politikai lemia jų monarchistinė praeitis? Vis dėlto vienaip ar kitaip ši tauta yra Bizantijos imperijos paveldėtoja, o šioji perėmė senosios Romos praeitį, nors ir riejosi abi. Be to, iki pat 1975 metų šalį valdė monarchai. Taigi dar tik 40 metų kaip jinai yra Respublika.
Sąsajų ir su Lietuva irgi galima lengvai atrasti. Šalyje dar prieškariu lankėsi mūsų žurnalistas ir keliautojas Matas Šalčius. Štai citata iš jo knygos "Svečiuose pas 40 tautų": "Graikų pasienio tarnybos ir muitinės tarnautojai priėmė mane linksmai ir mandagiai- ,mandagiausiai iš visų Balkanų kraštų."Taigi matome, kad žmonės ir valdininkai ten buvo (tikėkimės ir yra) malonūs. Visai be reikalo graikai dėl savo ekonominių reikalavimų yra apšaukiami barbarais. Kaip ir senovėje...
Graikai protestuoja. Piketuoja. Kelia riaušes. Bet iš tų procesų ir naudos savo šaliai išpeša. Mums, lietuviams, yra ko iš jų pasimokyti. Galbūt taip sparčiai "nebalsuotume kojomis", jeigu mokėtume protestuoti, derėtis su RENKAMOMIS valdžiomis. Juk kas, jei ne mes patys jas ir išrenkame, paskelbiame savo atstovais. Sau ir visam pasauliui.
Tai tiek šįkart. Iki!

2015 m. spalio 21 d., trečiadienis

Ar girdėjote?

Ar girdėjote tokį faktą- internete yra vieta, kur Lietuva vaizduojama kaip imperija, pasaulio hegemonas. Nuoroda ten: http://fai.org.ru/forum/topic/13823-miv/ Imperatoriaus Vytauto pasaulis! Viskas siejama su realia istorija: Vytautui reikėjo tik vienos "smulkmenėlės": nepralaimėti 1399 metų  rugpjūčio 12 dienos Vorkslos mūšio, sutriuškinti mongolų Aukso Ordos kariuomenę. Taigi štai kaip viskas galėjo pasisukti. Ir rusai bei lietuviai draugiškiau tarpusavyje gyventų.

2015 m. spalio 18 d., sekmadienis

Apie išradimus ir išradėjus

Pakalbėkime apie pasaulio išradimus bei išradėjus. Daugybė jų buvo, aibė visko atrandama ir šiais laikais. Tokia jau žmogaus prigimtis vis ko nors ieškoti, atrasti, suprasti. Taip buvo nuo pačios senovės.
Mes dabar jau nepasakysime to šauniojo šumero vardo, kuris prieš 5000 metų išrado ratą. Kaip vėliau jo tautiečiai sugalvojo sustatyti dviem porom keturis ratus ir ant jų dėti pirmojo vežimo karkasą. Primityvus, bet vis dėlto tai juk jau buvo transportas! O kur dar žiedžiamasis ratas moliui (keramikos pradžia), laiko suskirstymas, kalendorius. Viskam, kas mums atrodo taip įprasta, natūralu ir nuobodu, pagrindus padėjo seneliai šumerai. Šlovė jiems! 
Vėliau, vis plėtojantis žmogaus interesams, vystėsi mokslai: architektūra, inžinerija, filosofija, matematika. Garsioji Pitagoro teorema buvo visos Antikos epochos pasididžiavimas.
Dar vėliau- heliocentrinė teorija, teleskopas, kraujo apytakos ratas (matote, kiek daug šio žodžio reikšmių), oro balionai, parašiutai, lėktuvai, kosminės raketos... Ir pagaliau prisikapstome iki dabarties, kai skverbiamasi į ląstelės, mažiausio atomo gelmę. Visokie nanorobotai greit sunkiausias žmonių ligas pagydys. Norėtųsi tuo tikėt.
Įdomu, kaip kitą epochą vadinsime? Dabar lyg yra postmodernizmas. Kas po jos seks, kokius išradimus tada darysime? Atrasime naują apgyvendintą planetą Visatoje? Tokia bus tik antroji po mūsiškės. Kažin ką panašaus astronomai savo Hablo teleskopu, rodos, jau įžiūri. Palinkėkime jiems kuo didžiausios sėkmės.

Naujausių dienų istorija

Na, kas gi įvyko paskutinėmis dienomis istoriško, pakeisiančio mūsų ateitį? Ogi žiniasklaida trimituoja, kad pagaliau pasirašėme sutartį dėl prisijungimo prie europinio dujotiekio. Galutinai atsiskirsime nuo Rusijos ir energetiškai tapsime  Europos dalimi. Taip, dabar elektra mums keliaus iš Švedijos, o dujos vamzdžiais pačią Prancūziją sieks! Puiku, nieko daugiau ir nepridursi.
Kaip pažymi prezidentė, išsipildys ilga Lietuvos svajonė išeiti iš rusiškos meškos glėbio. Bet ši taip lengvai nepasiduos ir mūsų ramybėj nepaliks.
Kalbu apie Rusijos televizines programas, labai dar mūsų tėvų kartos žiūrimas. Per interneto platybes tos šalies filmai, radijo laidos pasiekia ir jaunąją kartą. Nesu koks rusofobas ( ar tik šis terminas nebus pačių rusų politikų sugalvotas?), bet tikrai jų imperinis mentalitetas gali paveikti neigiamai visą postsovietinę erdvę, kur toji informacija kreipiama. Bandomas sudaryti įspūdis, kad vis tiek nieko gero šalys nepasiekė per tuos metus po SSRS ir komunistinių režimų Rytų Europoje žlugimo.
Iš tų rusiškų filmų labai gerai matosi ir blogieji žmonių įpročiai. Tarkime, labai dažnai rodo, kaip žmonės geria, tiesiog buteliais ir kibirais laka degtinę. Kiek galima, ką? Dar jų imperatorius, caras Petras I XVIII amžiaus pradžioje galvojo, kaip išgyvendinti savo žmonėse girtuoklystę. Panašu, kad per 300 metų niekas nepasikeitė, dabartinių valdančiųjų jinai net yra skatinama.
Taigi tokia ta Rusija. Ir puiku tikrai, kad nors Lietuvos energetika  bus nuo jos atsiribojusi.
Vis dėlto, man norėtųsi kada nors pačiam nuvykti į tą šalį, paalsuoti jos oru, pasigrožėti gamta. Ir ten yra daugybė gražių vietovių, be naftos ir dujų bazių.

2015 m. spalio 16 d., penktadienis

Myliu istoriją

Sveiki visi.Kaip laikotės? Kaip gyvenat? Žengiu į Jūsų kompiuterių ekranus šiuo savo blogu.
. Esu vardu Justinas. Populiarus tas mano vardas, kadaise mokyklos klasėje net trys Justinai buvome. O kitoje, paralelinėje- dar du. Kažkada senovėje pirmasis krikščionių filosofas tokį vardą turėjo. Vėliau garsiąją Bizantiją Justinų visa dinastija valdė.
Tai va, šis blogas bus apie istoriją. Kaip mokslą, kaip gyvenimo Mokytoją, iš kurros, deja, niekas nepasimoko. Kiek Žemėje būta visokių karų ir nelaimių, sukeltų vis niekaip nenurimstančių piliečių.  Ar juos galima taip vadinti? Tokie veikėjai, kaip Hitleris ar Stalinas dar ir šiais, moderniais laikais sulaukia pasekėjų. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turbūt apsidžaugtų, jei kas nors jį pavadintų antruoju Stalinu. Tik be karinio frenčiaus...
Dar yra ir vadinamosios alternatyvios istorijos žanras, oficialiosios istorijos nepripažįstamas. Pastarosios nuomone, tikri istorikai nenagrinėja tokių dalykų, kurie galėjo atsitikti, bet neatsitiko.Jie nekelia tokio klausimo "kas būtų, jeigu būtų..." Nors ir yra išleista visa rinktinė straipsnių (tiesa, angliškai), kur labai rimtai svarstoma, kaip galėjo pasisukti žmonijos istorija tuo ar kitu atveju. Pradedama ten nuo VIIIa. pr.m.e nagrinėjimu situacijos, kas būtų, jeigu asirai būtų užėmę Judėjos karalystę ir visus žydus išsivarę į vergiją. Arba kitas gudročius kuria romanus apie tai, jeigu dinozaurai nebūtų žuvę, o pasiekę tokį civilizacijos lygį, kokį esame pasiekę mes dabar.
Ir Lietuvos istorijoje visko būta.
Bandysiu į viską žvelgti ne specialisto, o tiesiog suinteresuoto, angažuoto žmogaus akimis. Paprastai. Viskas, pirmąjį įrašą baigiu.