Baisus lenkų akibrokštas

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuviams-baisus-lenku-politiku-akibrokstas.d?id=73171576

    Šįkart, sau gana neįprastai, reaguoju į šios dienos naujieną (nuoroda viršuje).
Kas gi atsitiko dabartinei lenkų valdžiai? Kas ten darosi jų Seime? Viršų ima totalūs radikalieji sluoksniai!
    Gerai Laurynas Kasčiūnas sako, jog šita Lenkijos valdžia gyvena tarsi apsuptoje tvirtovėje. Ukrainiečiai- priešai, lietuviai- priešai, jų nacionalistinės ideologijos- totalitarinės... Absurdas kažkoks, ne kitaip! Kuo pats kvepia, tuo ir kitą tepa...
    Tuoj paburnosiu aš ant tos slavų genties, savo valstybės teritorija dabar aprėpusios kone pusę Rytų Europos... Jūs patys nacionalistai, totalitarizmo ir autoritarizmo platintojai! Prisiminkime kad ir praėjusio amžiaus pradžią, tą patį jūsų aukštinamą Jozifą Pilsudskį (Juozą iš Pilsūdų, gente lituanus, nacio polonis, ar ne?). Ar ne jo valia, jo, tuometinio lenkų karo ministro, iš Lietuvos buvo atimtas Vilniaus kraštas, atgautas tik pragyvenus visai žmonių kartai? Ir dar klastingai sulaužius Suvalkuose pasirašytą Taikos sutartį... Ar ne jūsų pavyzdžiu karinį perversmą pas mus įvykdė Antanas Smetona 1926 metų gruodį, kai tuo tarpu Lenkijoje jis įvykdytas tų pačių metų gegužę? Diktatūros ir autoritarizmo idėjas iš jūsų, gerbiamieji lenkai, lietuviai ir paėmė. Argi ne taip?
    O nusigrūdus dar toliau, į Viduramžius... Kai lenkai išgyveno savo dinastinę krizę, 1370 metais mirus vaikų nepalikusiam Kazimierui III Didžiajam, ką darė jų didžiūnai, kur jie kreipėsi? Taip, pradžioj į vengrus, o paskui? Taip, taip, į pagonis lietuvius, į kunigaikštį Jogailą! Kažin kaip tuomet dar didžialenkiškos idėjos dar nebuvo taip pas juos išplitusios, kaip vėliau... Apie jokį autoritarizmą niekas nė nesapnavo. Ėjo pas Jogailą, prašė, įtikinėjo žadėjo... Apkrikštijo lietuvius lenkai, europietišką kultūrą mums atnešė, o praėjus beveik 630 metų šitaip negarbingai jų tautos išrinktas Seimas nori pasielgti. Gerai, kad vis dėlto, kilus triukšmui (ne aš pirmas čia, Lietuvoje, ir ten, Lenkijoje, ėmiau triukšmauti), klausimo svarstymas išbrauktas iš darbotvarkės.
   Dar jiems XX- ojo amžiaus pradžioje buvo maža to geopolitiškai Lietuvai svarbaus krašto, dar buvo atsiriekę ir dalį Ukrainos su Lvovo miestu. Pasirodo, ir iš ten Lenkijon dabar transportuojamas totalitarizmas... Baisu, reikia kovoti.
Ačiū Aukščiausiajam, sveikas protas nugalėjo. Bent jau kol kas. Žiūrėsime, kas bus vėliau.

Ką sakytų karalius Mindaugas?

Šio mėnesio pradžioje, liepos šeštąją, per Lietuvą nuvilnijo, nuaidėjo Valstybės dienos šventimas. Šaudė fejerverkai, žygiavo karių paradai, grojo dūdų orkestrai, šaudė simboliškos patrankos Daukanto aikštėje... Vakare giedojome savo himną, V. Kudirkos "Tautinę giesmę." Ir viską girdėjo, pakreipęs galvą kairėn klausėsi akmeny sustingęs karalius Mindaugas. (Čia aš apie jo paminklą prie Nacionalinio muziejaus šneku.) Jeigu galėtų  atgyti, ką gi mums pasakytų mūsų pirmasis valdovas?
Praėjo tikrai nemažai laiko. 753 metai po jo mirties. 763 metai po karūnacijos. 816 metų nuo gimimo.
Gūdus, kaip dabar atrodo XIII-asis amžius. Nei normalių kelių, nei automobilių,nei lėktuvų padebesy... Vien tik neišbrendami miškai ir ant kalvų stovinčios pilys. Tokioje aplinkoje brendo, gyveno, kovojo su vidaus ir išorės priešais mūsų vienintelis karalius. (Neįtraukiant į sąrašą Žečpospolitos laikais buvusių valdovų.)
Iš tiesų- ką jis mums tartų? Bartų? Guostų? Girtų? Galbūt pabartų, kad jo supratimu praradome įtaką pasaulyje, kad esame apsigyvenę mažesniame plote, nei anksčiau. (Nors iš kitos pusės pažiūrėjus- atvirkščiai, lietuvių geografija pasaulyje mūsų emigrantų dėka išsiplėtė.) Gal guostų dėl tokios nepastovios ekonominės, finansinės padėties. Jo laikais pinigėlių buvo žymiai sunkiau gauti, o dabar, pragmatiškai pažvelgus, juk turime Europos Sąjungos fondus, kuriuos melžiame, kaip pieningą anų, mindauginių laikų karvę. Gal ir pagirtų už tai, kad išsaugojome savą kalbą, kultūrą, raštą. Kad jo žemės (Lietuvos) vardu vadinamas ne tik mažas plotelis Aukštaitijoje, bet ir gerokai didesnis, iki pat Baltijos jūros nusidriekęs plotas.
Dėl kalbos, rašto ir kultūros- tai dar neaišku, kaip ten būtų buvę, jei Mindaugo dinastija būtų išlikusi. Per anksti dar turbūt anis laikais buvo kalbėti apie kokią nors tautinę, baltiškąją savimonę. Tų laikų valdovų mąstysena, kaip sakytų vienas dabartinis mūsų istorikas, dar buvo ne tokia. Negalvojo jie apie baltų gentis kaip apie vieną darinį, kovojo mažos žemės vienos su kitais, per tas kovas ir sunyko daug baltų genčių: sėliai, kuršiai, jotvingiai... Apie lietuvius, kaip apie tautą, užsimena tik kunigaikštis Vytautas savo laiške kryžiuočiams. O buvo tuomet jau XV amžiaus pradžia...
Taigi padėkokime karaliui Mindaugui, kad turime tą mažytį Žemės lopinėlį, Lietuva vadinamą. Kad jis pradėjo šią valstybę, kad ją savo kovomis "pagimdė." Neatgis paminklas Vilniuje, neišsigąskite. Apie jo likimą, kur šitas didis valdovas yra dabar, sužinosime tik anapusybėje.

Apie darbą

Sveiki visi, vasarojantys ir dar tebedirbantys! Po dviejų mėnesių grįžtu atgal į šitą savo blogą toliau jums postringauti tekstu. Ar pasiilgote tų mano postringavimų? :) Norisi vis dėlto tikėti, kad užmirštas nebuvau.
Taigi- apie darbą... Mūsų garsieji praeities marksistai- materialistai sakė ir teigė, kad darbas iš beždžionės padarė žmogų. Na, neaišku, kaip tenai buvo iš tiesų, bet darbas tikrai turi kažką perkeičiančio, kuriančio, netgi gydančio. Nuo senų senovės taip.
O toje senų senovėje pirmas žmogaus išmoktas ir ištobulintas darbas turbūt buvo žemės apdirbimas. Kad galėtų kokių nors rugių arba moliūgų pasisodinti, pasisėti. Daug, labai daug amžių praėjo, kol šitas procesas buvo tobulai, tarsi deimantas nušlifuotas. Buvo auginamos vis naujos ir naujos augalų kultūros, jos paverstos kasdieniais, visiems prieinamais maisto produktais. Medžiojimas ir gyvūnų kailių lupimas taip pat buvo greičiausiai vieni pirmųjų amatų, ugdžiusių savo darbo profesionalus. Tiesa, vėliau terminas "kailialupys" įgavo neigiamą prasmę. Bet ką jau čia padarysi, žmogus kartais linkęs be saiko fantazuoti, tai jam padeda gyventi.
Dar galėčiau paminėti aibę visokių amatų, kur žmonės dirbo ir dirba iki šiol- kalvystė, puodininkystė auksakalystė... Atsirado dar viena šaka, be kurios nebeįsivaizduojame savo egzistencijos- įstatymdavystė. Nuo jos prasideda burnojimai prieš valdžią ir įvairūs sukilimai bei maištai pasaulyje.
Tada, kai dar buvome užspausti sovietų valdžios, tokie burnojimai buvo savaime suprantami, pasipriešinimas jai- taip pat. Bet dabar, mano manymu, politikų,seimo, vyriausybės narių darbo besaikė kritika ir niekinimas-neatleistinas. Jūs galvojat, kad jiems ten labai lengva? Tie žmonės turi teisiškai išmanyti viską-nuo švietimo iki žemės ūkio, nuo savižudybių prevencijos iki lopšelinukų maitinimo. Ir ne kiekvienas žino, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kur dėti įstatymo projekte kablelį, kur jo nedėti.O mes jų darbo nė trupučio nevertiname, sakome, kad jie per ketverius metus nieko gero nenuveikia. Nuveikia, dar ir kaip...
Kai kas sako- pas mus dabar laukinis kapitalizmas, niekas nieko nepaiso, nežiūri darbuotojų teisių. Bet aš manau, kad tas pamažu jau keičiasi. Laukinis kapitalizmas buvo prieš gerus dvidešimt metų Lietuvoj, pasauly- dar anksčiau, praėjusio amžiaus pradžioje. Turbūt dėl to Prancūzijoje ar Jungtinėje Karalystėje komunistinės revoliucijos ir nekilo, nes viskas buvo demokratiškai sureguliuota įstatymais. Tą patį darė ir mūsiškiai,tarpukario Lietuvoj  ir gerokai vėliau, praėjus "sovietikai."

Išvadas gal pasidarykit patys.
Iki kito susirašymo, gerbiami ponai ir ponios!

Emigracija

Tema jautri daugeliui. Ir ji ypač opi šiais laikais. Ir visų opiausia iš  ES šalių ji yra Lietuvai. Taip skelbia įvairūs sociologiniai tyrimai.
Skelbiama, kad iš Lietuvos kasmet išvyksta  tiek gyventojų, kiek gyvena Mažeikiuose ir Utenoje kartu sudėjus. Ištisi pilni lėktuvai kas dieną kyla iš Vilniaus ir Kauno oro uostų, nuolat tuštėja gyvenvietės ir kaimai.Kažin kokia Apokaliptika, ne kitaip. Tokios masinės emigracijos nebūta nuo pat XIX-ojo amžiaus....
Aha, bet vis dėlto jos būta. Ir ne taip jau seniai ta pirmoji emigracijos banga praūžė, prieš nepilnus du šimtus metų tik iš tūkstantmetės istorijos.
Taigi tik nuo caro Aleksandro II-ojo laikų paprasti lietuviai tapo mobilesni, po pasaulį daugiau klajoti ėmė. Aišku, ir tada buvo tokių, kurie nerado darbo, buvo skriaudžiami, nemylimi. Situaciją, manau, tuomet aštrino ir 40 metų trukęs lietuviškos spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis (1864-1904m.), kai už kiekvieną rastą lietuvišką knygelę buvo baudžiama trėmimu katorgon. Nebuvo įmanoma normaliai gyventi.1905 ir 1917 metų revoliucijų įvykiai irgi nemažai tautiečių nubloškė į emigracijos glėbį.
Toliau- vadinamoji antroji banga, jau tarpukario Lietuvos laikais. Girdėjau, kad tuomet anuometinės valdžios ji net buvo skatinama, nes žmonės gimdė daugiau vaikų, o šie  užaugę nepasidalindavo žemės ir vienas ar keli šeimos nariai privalėdavo emigruoti "užu balos." Šitaip vaizdingai vadinamas Atlanto vandenynas.
Pati baisiausia, nuožmiausia emigracijos iš Lietuvos banga- trečioji. Karas, sovietinis teroras, valstiečių "išbuožinimas", varymas į kolūkius, trėmimai, represijos... Praėjo ir tai. XX-ojo amžiaus antrojoje pusėje mūsų tautos skaitlingumas pasiekė tris su puse milijono gyventojų.Vien tik Lietuvoje, visame pasaulyje turbūt buvo visi keturi milijonai.
Na, štai, priartėjome... Link dabarties. Ir kas mums dabar pasidarė? Rodos, ką tik susikibę už rankų stovėjome Baltijos kelyje, tokią vienybę visam pasauliui demonstravome, ir staiga pasipylė aimanos ir dejonės: "nėra darbo,"  "neturiu už ką savo vaikų pramaitinti", "visi valdžioje- vagys, tad belieka arba prasigerti, arba emigruoti"... Taip, antroji išeitis vis dėlto geresnė už pirmąją. Geriau neprasigerti, bet emigruoti.
Ir prasidėjo- jaunimas, vaikai, net senimas ir tas iš paskos jauniesiems patraukė. Atrodo, gi nėra nei karo, nei maro, nei bado- vis tiek negerai Istorikai ir kiti ekspertai tvirtina, jog tokio gyvensenos Lietuvoj pakilimo nebūta PER VISĄ ISTORIJĄ! Nuo didžiųjų kunigaikščių laikų. "Darbo santykiai prasti, nežiūrima kaip į žmogų"- girdžiu šauksmą. Bet ar buvo geri darbo santykiai tarybmečiu, kai kiekvienas iš gamyklos galėjo vogti, ką panorėjęs, nes algos, kad galėtų nusipirkti, neužtekdavo? O ar gerai buvo ištremtiems žmonėms visokiuose "belomorkanaluose" ir ledinėse taigose?
"Kitur daugiau moka pinigų"- štai čia pagal mus pagrindinė priežastis, kodėl gi bėgame, kaip ujami ir skriaudžiami gyvūnėliai.Štai ir išlindo yla iš maišo. Materializmas užvaldė, norime visi Rokfeleriais ir Morganais tapti. Nepavyks. Visų pasaulio pinigų vis tiek neuždirbsime.
Gerai. Viskas. Baigiu. Užkimau bestaugdamas...

Kovo 11-oji

Šita diena jau buvo lygiai prieš savaitę. Bet laukiau, kol mintys galvoje susigulės, kad galėčiau ką nors naudingo jums ir sau parašyti. Truputį flegmatiškos prigimties esu, ką jau čia padarysi...

Taigi 1990 metų kovo vienuoliktoji diena. Kas nepamena, priminsiu- buvo sekmadienis. Ir tos dienos vakare, apie 23 valandą buvo nutrauktas "1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybingumas." Lietuva vėl tapo nepriklausoma šalimi. 

Užduotis jums , mielieji skaitytojai: man tą dieną suėjo lygiai šešeri metai, šeši mėnesiai ir šešios dienos. Klausimas: kada mano gimtadienis? 

Taip, tikrai, būtent tokiu skaičiumi, trimis šešetais pažymėtas ir visas mano gyvenimas šioje valstybėje. Apreiškime Jonui jis laikomas Žmogaus skaičiumi,  iš blogosios pusės- paties šėtono skaičiumi. Bet per daug  nesikremtu, kažkam reikėjo ir tada ateiti į šį pasaulį. 

Tais metais pradėjau lankyti mokyklą, rugsėjo pirmąją nuėjau į pirmą klasę. Neteko jau būti nei spaliuku, nei tuo labiau, komjaunuoliu, kaip mamytei su tėveliu. Nuo patalpų sienų jau buvo nuimti portretai su Lenino veidu. Atėjo laisvi laikai. Tuo metu dar daug ko nesupratau, bet širdy jutau, kad kažkas keičiasi į gera. Tad tokie gana šviesūs mano ankstyvos vaikystės prisiminimai.

Mūsų valstybei tie pirmieji metai buvo sunkūs, pripažinkime. Vienas po kito sekantys Maskvos ultimatumai, Ignalinos AE blokada, ekonominė blokada vasarą... Viskas galų gale peraugo į 1991 metų sausio įvykius. Ir štai, pagaliau,- pirmoji kregždė tarptautinėje arenoje- atsikūrusią Lietuvą pirmoji pripažįsta Islandija, nedidukė sala- valstybė Atlanto vandenyne. 

Dėl valstybės pripažinimo dabar mėtysiu akmenis į mūsų dabartinius Vakarų sąjungininkus- kur gi jūs buvote anksčiau, kodėl tik po Islandijos pripažinimo, t.y. beveik po metų jūs jau mus pradėjote laikyti lygiaverčiais? Bijojote, kad sovietų  tankai nuo Berlyno iki La- Manšo sąsaurio nuvažiuos? Michailas Gorbačiovas turbūt tam nebūtų ryžęsis. O JAV su Džordžu Bušu Vyresniuoju? Nepaisydami lietuvių bendruomenių raginimų tenai, lindėjote kaip pelytės savo Baltuosiuose Rūmuose, Vašingtono Pensilvanijos aveniu? Po tiek metų tas jau atleistina, bet tuomet neparodėte drąsos, nepateisinote savo tėvų, besikovusių II- ojo pasaulinio karo mūšių laukuose heroizmo.

Taip, man dabar lengva kaltinti. Mūsų Vakarų draugai tą savo kaltę jau išpirko, priimdami Lietuvą į visas įmanomas tarptautines organizacijas.

Na o "draugai" komunistai su savo valstybe galavosi dar iki 1991m. pabaigos. Baltarusijos Bielovežo girios tankmėje gruodžio mėnesį buvo pasirašyta sutartis dėl TSRS suskilimo.

Taigi kovo 11-oji amžiams įsirėžė į Lietuvos istoriją. Kaip ir Vasario 16-oji ar liepos 6-oji ji atspindi mūsų tautos ir piliečių ryžtą, didvyriškumą, pasiaukojimą būti, egzistuoti, gyventi,ir  nenykti.

Nikitos Chruščiovo kalba

Atsiprašau, per savo neapsižiūrėjimą praleidau dar vieną svarbią, apvalią datą, kurią, manau, būtina čionai paminėti. Tai 1956 metų vasario 25 diena. Tą dieną Maskvoje, XX-ajame TSKP suvažiavime generalinis partijos sekretorius (tuomet tai buvo pats aukščiausias titulas visoje komunistų partijos hierarchijoje) N. Chruščiovas pasakė kalbą "Apie asmenybės kultą ir jo padarinius." Tai buvo kalba, nuvainikuojanti daugelį metų šlovintą J. Staliną. Ji naujoje, daugiau tiesos turinčioje šviesoje parodė stalinistinio laikotarpio baisumus.
Stalinas, tasai "beprotiškumo genijus" (šitaip savo leistoje pogrindžio spaudoje jį vadino mūsų pokario partizanai), SSRS valdžion atėjo po Lenino mirties, 1924 metais. Na ir tuomet prasidėjo visokios taikių gyventojų represijos, dar didesnės, nei neseniai pasibaigusiame pilietiniame kare. Per tris dešimtis metų, prisidengiant kolektyvizacijos, industrializcijos, karinės pramonės stiprinimo šydu, buvo ištremti į Sibirą arba sunaikinti milijonai žmonių. Tiek pačioje Rusijoje, tiek ir aplinkiniuose kraštuose. Mūsų tauta tą puikiai žino, pati viską išgyveno.
Bet lygiagrečiai su visu tuo, buvo kuriami filmai, rašomos knygos, koks gi tasai Stalinas puikus, revoliucijos vadas, visų tėvas, geriausias draugas. Tapė didžiausius paveikslus, kur vaizduojami jo nuopelnai, kuriant socializmą šalyje. Visa meno šaka net pavadinimą turėjo, kur Tarybų Sąjunga ir pats Stalinas be saiko aukštinamas-"socialistinis realizmas."(Paminklas Stalinui nuo 1950 iki 1956 metų stovėjo ir Vilniuje, priešais dabartinę Geležinkelio stotį.) Tai tarnavo propagandai artimajam ir tolimajam užsieniui.
 Chruščiovo ataskaitoje užsiminta tik apie 1937 metų represijų bangą, vadinamąją "ježovščiną"(nuo Nikolajaus Ježovo, NKVD vado pavardės), palietusią jau ir pačias karines ir politines viršūnėles. Stalinas, manijos pagautas, naikino net savo pačius artimiausius bendražygius. Tie,kurie ištikimai jam tarnavo, buvo apskelbti "liaudies priešais." N. Chruščiovas buvo vienas iš tų išlikusių, išgyvenusių visus "valymo" vajus.
Kas jį vertė kurti tokią "didįjį vadą"juodinančią, jį smerkiančią ataskaitą? Juk, pažiūrėjus į jo paties biografiją, jis buvo tokio paties raugo žmogus.
Visų pirma, politinė  situacija jau buvo kita. Sovietų armijos kariai, karo metu pabuvoję užsienyje, pamatę, jog tenai žmonės gyvena ir tvarkosi ne prasčiau, o galbūt ir žymiai geriau, jau nenorėjo taikstytis su tokia padėtimi, kai kiekvienas naktimis turi drebėti dėl savo gyvybės ir laisvės ir maisto parduotuvėse trūksta. Be to ir visas Gulagas buvo pilnas kalinių, uždaryti ten žmonės kėlė sukilimus. Pačiai SSRS jau buvo nepatogu prieš laisvąjį pasaulį, negalėjo ji tokiomis sąlygomis tikėtis kažin kokios naudos tarptautinėje arenoje."Rojus žemėje" turėjo keisti gyvenimo, egzistavimo kryptį, "keisti kursą." Atėjo vadinamoji "atšilimo" epocha.
Kitas klausimas- ar pats Chruščiovas kalbėdamas buvo nuoširdus, neveidmainiavo prieš save ir kitus? Juk pats stalinizmo metu buvo prisidirbęs, pasirašinęjęs dokumentus, leidžiančius represuoti žmones. Palikime šį klausimą jam ir Dievui.
Nuo tos istorinės ataskaitos paskelbimo praėjo jau 60 metų. Ką ji mums dabar reiškia?
Per jį atgavome laisvę po 34 metų. Ten tam buvo padėti pamatai. Jau aktyvus partizaninis pasipriešinimas okupantams buvo pasibaigęs, tačiau po kelių metų atėjo pastiprinimas laisvės idėjai iš tos pusės, kur galbūt mažiausiai jos buvo tikėtasi. Iš pačios valdžios viršūnės, pirmojo asmens joje.Nors gimė  ir pragyveno dar ištisa karta žmonių, sulaukėme savo valandos ir mes. Tautos prie Baltijos pabudo!

Abiejų Tautų Respublika žlunga šimtmečiu vėliau ("Kas būtų, jeigu"... II dalis)

Dabartiniai lenkų ir lietuvių santykiai vėl tampa sudėtinga, neišsprendžiama problema. Lenkų protestai dėl tautinių mažumų teisių pažeidimo atrodo laužti iš piršto, bet vis tiek jie nerimsta, eina piketuot prie Seimo ir Vyriausybės rūmų. Tarsi užmirštama, kad kadaise, senovėje, Abiejų Tautų (lenkų ir lietuvių) Respublikos būta, ten kartu gyventa, bendrus valstybės valdymo aparatus turint. Vėlesnių kartų ji buvo idealizuojama, XXa. norėta ją net atkurti. Bet per daug jau skirtingos tautos, per daug nuoskaudų viena ktai buvo prisikaupę.
Ir vis dėlto...
1791m. gegužės 3 dieną priimama ANTROJI PASAULYJE (įsiklausykite, mielieji) po JAV ir pirmoji Europoje  rašytinė konstitucija. Reiškia, nei Britanija, nei Prancūzija, nei tuo labiau Italija tokios dar neturėjo. Va iš čia ir galėjo prasidėti naujasis valstybės atgimimas, nauja epocha, paremta Švietimo amžiaus idėjomis.
Po trejų metų- Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas. Tarkime, jis būtų laimėtas. Čia jau derybose su rusais T. Kosciuška būtų pademonstravęs visą savo diplomatinį virtuoziškumą, įgytą Amerikos Nepriklausomybės karuose. Ir Žečpospolita būtų gyvavusi toliau dar kokį šimtą metų.
Taigi gyvendama Gegužės Trečiosios konstitucijos dvasia, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karūna pasiekia daug didžių laimėjimų- po truputį silpnėja valstiečių baudžiava, formuojasi aktyvi, pilietinė visuomenė. Bajorai suartėja su paprasta liaudimi, taip jau nebesipučia be galo be krašto prieš prasčioką. Tampa lygiaverte partnere Napoleonui jo 1812 metų kare prieš Rusiją. Kai prancūzams tenka iš ten bėgti, besivejančius rusus sulaiko šlovingoji ATR kariuomenė. Ir toliau Smolensko rusai nebenueina.
Na ir kaip tu dabar beatskirsi šias dvi puikiai tarpusavyje sugyvenančias tautas?
Analogiją galima paimti iš šių laikų- Žečpospolita XX a. priešaušryje sužlunga dėl to paties švietimo problemų. Lenkai nori toliau vaikus mokyti vien lenkiškai, lietuviai savo ruožtu reikalauja teisių lietuvių kalbai. Valstybės dokumentai taip pat daugiau tvarkomi lenkiškai, lietuvių atstovai bendrame Seime tam prieštarauja. Pliekiasi  abi pusės ir galiausiai nutaria taikiai atsiskirti (analogija su realioje istorijoje buvusiu Čekoslovakijos skilimu.)
Gal kas dabar sakytų- kvailo asilėlio sapnas visa tai... Kategoriškai nesutinku! Juk, rodos, visai realų vaizdą nupiešiau be to gėdingojo Trečiojo padalijimo, kuris nubraukė visas 226 metus kurtas pastangas būti draugiškoms viena ktai.Jeigu būtų buvęs mažesnis susiskaldymas valstybės viduje, jeigu bajorai būtų mažiau žiūrėję savų interesų, nešūkavę dėl kiekvieno menkniekio "veto", panašus scenarijus galėjo susiklostyti, be abejonių!

Apie muziką

Ar kada nors pamąstėte, kad dabartinę roko stiliaus muziką išgirdęs kompozitorius V.A. Mocartas pasibaisėjęs užsidengtų ausis ir leistųsi bėgti, kiek kojos neša? O mums ji patinka, atitinka mūsų laikų dvasią bei atmosferą. Taip pat patinka ir visokios save apdainuojančios "Supermergaitės". Irgi atspindi tam tikros visuomenės dalies lūkesčius, norus.
Taip, muzika užburia, pakeri. Net graikų mitų herojus Orfėjas išsivedė savo mylimąją iš Hado, mirusiųjų karalystės, užbūręs tenykščius sargus savo liutnios grojimu. Muzika kelia ir diskusijas. Tarkime, kasmet jos verda dėl "Eurovizijos" dainų konkurso. Lietuvai ten nesiseka. Kiekvieną kartą vis kas nors pakiša koją. Tai per silpni balsai, tai neoriginalūs pasirodymai, tai nevykusi atlikėjų apranga pasirodymų metu. Dar ir dabar mename garsiąją Aivaro kepurę arba "juodąją baleriną" Viliją.
Muzika, kaip, beje, ir kitos meno rūšys padeda ir vyraujančioms ideologijoms, valstybės santvarkoms. Tarkime, kažkada kompozitorius Juozas Talat- Kelpša parašė "Kantatą apie Staliną" ir už tai buvo apdovanotas premija. Aišku, įstatymų ir kodeksų kurti jam niekas neleido, kaip jau nepriklausomybės laikais kitam muzikos korifėjui Juliui Juzeliūnui.
Beveik kasmet anapilin palydime po garsų dainininką: J. Miščiukaitę, V. Kernagį, S. Povilaitį... Žmonės, nepraradę žmogiškumo, tikri menininkai. Telieka amžinai šviesus jų atminimas!
Daugiau kalbu apie dainininkus, nes juos geriau išmanau. Nepriklausomybės laikotarpis irgi išugdė visą gražų būrį muzikantų: A. Mamontovą su grupe "Fojė", jo dainos skamba dabartinių trisdešimtmečių ausyse, romantiškąjį R. Dambrauską, G. Paškevičių, Ariną, Nedą, saikingai išdidų R. Ciciną, skandalingąjį E. Dragūną... Taigi štai, kokia ta muzika galinga, kiek daug žmonių Lietuvoje bei užsienyje ji patraukia eiti jos keliu.
Na, o grįžtant atgal prie Mocarto ir dabartinio roko... Kiekvienam laikmečiui sava ir muzika. Jis nepaklausytų trankaus roko "gabalo", o mes vargiai beišsėdėtume, klausydamiesi jo koncertų fortepijonui. Reikia kažin ko šiuolaikiško, kad žmogus galėtų iškratyti iš savęs visas neigiamas emocijas, kad jos nepridarytų dar didesnės žalos. Anksčiau ir šokiai pagal muziką buvo įmantresni, o dabar tik užtenka pastrakalioti ir galvą pagal ritmą pakratyti, du pirštus viršun iškėlus. Progresas.

Kopernikas ir Galilėjus ("Kas būtų, jeigu..." I dalis)

Vasario mėnesį minėsime dviejų garsių mokslo didžiavyrių, astronomų Mikalojaus Koperniko bei Galileo Galilėjaus gimimo sukaktis. PIrmojo- vasario 19-ąją, antrojo- 4 dienomis anksčiau.
Šie du mokslininkai, kaip žinia, paskelbė XV-XVI amžiuje dar negirdėtą naujieną- kad Saulė yra mūsų planetų sistemos centras ir visos planetos sukasi aplink ją. Taip pat ir mūsų Žemė. Tai sukėlė perversmą visame moksle.
Tuo nieko naujo nepasakiau. Bet pasvarstykime, kas būtų, jeigu šie du vyrai nebūtų gimę ir pasaulis apie šį išskirtinės reikšmės faktą dar ilgai nebūtų nieko žinojęs.
Manyčiau, tuomet būų įsivyravusi teokratinė ("Dievo valdoma") sistema. Bažnyčia būtų labiau išlaikiusi savo autoritetą pasauliečių akyse bei protuose. Tikrai taip, juk Biblijos pirmosiose eilutėse ir skaitome, kad Dievas pirmiausiai sikūrė dangų ir žemę, o tik vėliau saulę, mėnulį, bei žvaigždes. Bet mokslas po Koperniko heliocentrinės teorijos paskelbimo išsiaiškino, kad Saulė žymiai  senesnė už Žemę. Ir kad Žemei ne keli tūkstančiai, o  keli milijardai metų. Ir galiausiai, kad nėra jokio Dievo, nebuvo jokių Adomo bei Ievos, o žmogus išsivystė iš beždžionės. Čia jau Čarlzo Darvino idėjos, vėliau pripažintos kaip visuotinai priimtos.
Taigi įsivaizduokime: Kopernikas ir Galilėjus šiame pasaulyje negimė. Bet Martynas Liuteris- gimė, Reformacijos Bažnyčia neišvengė. Žmonės Europoje šių dienų akimis lieka tamsūs, neišprusę, bet įgauna teisę rinktis tikėjimą, nes krikščionybė skyla į šipulius. Nori- lik kataliku, nori- tapk protestantu, reformatu, baptistu,.. Bet užtat Žemė- ir toliau Visatos centras, niekas tam neprieštarauja, nes tai, kad yra kitaip, nepaskelbta dar kokius kelis šimtus metų.Na ir valdo ne karaliai, ne kunigaikščiai, o dvasininkai- vyskupai, kardinolai, popiežiai...
Vis dėlto ir čia po truputį ima skverbtis mokslo, galingojo mokslo, sudrebinusio visų religijų pamatus, šviesa. Nors scholastiniai, teologiniai, bet visgi kuriami universitetai. Į astronomiją čia dar žiūrima paniekinamai. Galų gale XIX amžiuje Olandijoje sukonstruojamas teleskopas ir pro jį mokslininkai pamato tikrąją padėtį. Ir štai, vietoje tikrovėje buvusios Pramonės revoliucijos ateina kelis amžius pavėlavusi Mokslo revoliucija.
Na, kaip manote, ar būtų buvęs šiuolaikinis pasaulis geresnis, nei dabar yra?

Geležinio vilko legenda

Man  asmeniškai tikrai yra graži legenda apie Vilniaus miesto sukūrimą. Kunigaikštis Gediminas susapnavo staugiantį ant kalno geležinį vilką ir įkūrė toje vietoje miestą, kuris dabar yra Lietuvos sostinė. Ne veltui šiuo vardu yra pasivadinęs ir karių batalionas, atspindintis tą jėgą, tą šauksmą visam pasauliui apie Lietuvą ir jos sostinę.
Kaip žinia, tikroji Vilniaus įkūrimo data nėra žinoma, apie miestą, jau kaip apie sostinę, kalbama 1323 metų Gedimino laiškuose Vakarų pirkliams. Čia ir pirmasis jo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose.
Tokį gražų legendos pasakojimą galėjo sudėlioti ir valdovo aplinkos žmonės, raštininkai, ir paprasti bendrapiliečiai. Gal buvo pasamdytas koks nors keliaujantis Viduramžių poetas, išmanęs lotynų kalbos vingrybes. To nežinome. Visa tai priklauso jau tautosakos sričiai, nematerialiajam paveldui, protingai, įmantriai pasakius.
Veikia pagoniškas personažas- žynys Lizdeika. Visi žinome apie Gedimino pažadus krikštytis tuose pačiuose laiškuose, bet matyt pagoniškasis sąstatas, jo sankloda dar buvo stipri ir kunkgaikštis negalėjo labai priešintis. Gaila, kad niekas nebeatsiminė karaliaus Mindaugo patirties, nors nebuvo praėjęs dar nė šimtas metų po jo valdymo ir mirties.
Ką gi mums reiškia šita nuostabi legenda šiais laikais? Taip, ji Lietuvai turėtų kelti (tikiuos taip ir yra.)pasididžiavimą, kad apie jos sostinę taip gražiai ir didingai kalbama. Turbūt ją sava kalba sužino ir užsieniečiai, atvykę čionai švęsti savo bernvakarių. Pasitarnauja ji komercijai, verslui ir prekybininkams. Tiesa, yra kur ir tobulėti. Tarkime vietoje pardavinėjamų rusiškų matrioškų Pilies gatvėje, galėtų būti Geležinio Vilko statulėlės. Kad ir iš paparasčiausio molio nulipdytos. Vis jau šis tas labiau tautiško, nacionalinio.
Šitą savo blogą irgi pavadinau, naudodamas Geležinio Vilko simboliką. Tad tegul skrieja jo staugimas į pasaulinį kompiuterių tinklą, tegul skamba jo balsas visur, kur tik bus vertinamas ir suprantamas.