Apie muziką

Ar kada nors pamąstėte, kad dabartinę roko stiliaus muziką išgirdęs kompozitorius V.A. Mocartas pasibaisėjęs užsidengtų ausis ir leistųsi bėgti, kiek kojos neša? O mums ji patinka, atitinka mūsų laikų dvasią bei atmosferą. Taip pat patinka ir visokios save apdainuojančios "Supermergaitės". Irgi atspindi tam tikros visuomenės dalies lūkesčius, norus.
Taip, muzika užburia, pakeri. Net graikų mitų herojus Orfėjas išsivedė savo mylimąją iš Hado, mirusiųjų karalystės, užbūręs tenykščius sargus savo liutnios grojimu. Muzika kelia ir diskusijas. Tarkime, kasmet jos verda dėl "Eurovizijos" dainų konkurso. Lietuvai ten nesiseka. Kiekvieną kartą vis kas nors pakiša koją. Tai per silpni balsai, tai neoriginalūs pasirodymai, tai nevykusi atlikėjų apranga pasirodymų metu. Dar ir dabar mename garsiąją Aivaro kepurę arba "juodąją baleriną" Viliją.
Muzika, kaip, beje, ir kitos meno rūšys padeda ir vyraujančioms ideologijoms, valstybės santvarkoms. Tarkime, kažkada kompozitorius Juozas Talat- Kelpša parašė "Kantatą apie Staliną" ir už tai buvo apdovanotas premija. Aišku, įstatymų ir kodeksų kurti jam niekas neleido, kaip jau nepriklausomybės laikais kitam muzikos korifėjui Juliui Juzeliūnui.
Beveik kasmet anapilin palydime po garsų dainininką: J. Miščiukaitę, V. Kernagį, S. Povilaitį... Žmonės, nepraradę žmogiškumo, tikri menininkai. Telieka amžinai šviesus jų atminimas!
Daugiau kalbu apie dainininkus, nes juos geriau išmanau. Nepriklausomybės laikotarpis irgi išugdė visą gražų būrį muzikantų: A. Mamontovą su grupe "Fojė", jo dainos skamba dabartinių trisdešimtmečių ausyse, romantiškąjį R. Dambrauską, G. Paškevičių, Ariną, Nedą, saikingai išdidų R. Ciciną, skandalingąjį E. Dragūną... Taigi štai, kokia ta muzika galinga, kiek daug žmonių Lietuvoje bei užsienyje ji patraukia eiti jos keliu.
Na, o grįžtant atgal prie Mocarto ir dabartinio roko... Kiekvienam laikmečiui sava ir muzika. Jis nepaklausytų trankaus roko "gabalo", o mes vargiai beišsėdėtume, klausydamiesi jo koncertų fortepijonui. Reikia kažin ko šiuolaikiško, kad žmogus galėtų iškratyti iš savęs visas neigiamas emocijas, kad jos nepridarytų dar didesnės žalos. Anksčiau ir šokiai pagal muziką buvo įmantresni, o dabar tik užtenka pastrakalioti ir galvą pagal ritmą pakratyti, du pirštus viršun iškėlus. Progresas.

Kopernikas ir Galilėjus ("Kas būtų, jeigu..." I dalis)

Vasario mėnesį minėsime dviejų garsių mokslo didžiavyrių, astronomų Mikalojaus Koperniko bei Galileo Galilėjaus gimimo sukaktis. PIrmojo- vasario 19-ąją, antrojo- 4 dienomis anksčiau.
Šie du mokslininkai, kaip žinia, paskelbė XV-XVI amžiuje dar negirdėtą naujieną- kad Saulė yra mūsų planetų sistemos centras ir visos planetos sukasi aplink ją. Taip pat ir mūsų Žemė. Tai sukėlė perversmą visame moksle.
Tuo nieko naujo nepasakiau. Bet pasvarstykime, kas būtų, jeigu šie du vyrai nebūtų gimę ir pasaulis apie šį išskirtinės reikšmės faktą dar ilgai nebūtų nieko žinojęs.
Manyčiau, tuomet būų įsivyravusi teokratinė ("Dievo valdoma") sistema. Bažnyčia būtų labiau išlaikiusi savo autoritetą pasauliečių akyse bei protuose. Tikrai taip, juk Biblijos pirmosiose eilutėse ir skaitome, kad Dievas pirmiausiai sikūrė dangų ir žemę, o tik vėliau saulę, mėnulį, bei žvaigždes. Bet mokslas po Koperniko heliocentrinės teorijos paskelbimo išsiaiškino, kad Saulė žymiai  senesnė už Žemę. Ir kad Žemei ne keli tūkstančiai, o  keli milijardai metų. Ir galiausiai, kad nėra jokio Dievo, nebuvo jokių Adomo bei Ievos, o žmogus išsivystė iš beždžionės. Čia jau Čarlzo Darvino idėjos, vėliau pripažintos kaip visuotinai priimtos.
Taigi įsivaizduokime: Kopernikas ir Galilėjus šiame pasaulyje negimė. Bet Martynas Liuteris- gimė, Reformacijos Bažnyčia neišvengė. Žmonės Europoje šių dienų akimis lieka tamsūs, neišprusę, bet įgauna teisę rinktis tikėjimą, nes krikščionybė skyla į šipulius. Nori- lik kataliku, nori- tapk protestantu, reformatu, baptistu,.. Bet užtat Žemė- ir toliau Visatos centras, niekas tam neprieštarauja, nes tai, kad yra kitaip, nepaskelbta dar kokius kelis šimtus metų.Na ir valdo ne karaliai, ne kunigaikščiai, o dvasininkai- vyskupai, kardinolai, popiežiai...
Vis dėlto ir čia po truputį ima skverbtis mokslo, galingojo mokslo, sudrebinusio visų religijų pamatus, šviesa. Nors scholastiniai, teologiniai, bet visgi kuriami universitetai. Į astronomiją čia dar žiūrima paniekinamai. Galų gale XIX amžiuje Olandijoje sukonstruojamas teleskopas ir pro jį mokslininkai pamato tikrąją padėtį. Ir štai, vietoje tikrovėje buvusios Pramonės revoliucijos ateina kelis amžius pavėlavusi Mokslo revoliucija.
Na, kaip manote, ar būtų buvęs šiuolaikinis pasaulis geresnis, nei dabar yra?