Septynios Azijos Bažnyčios dabartyje

Šį kartą- labai trumpai.
Jono Apreiškime minimos 7 Azijos Bažnyčios, kurioms Dievo dvasia kalba.Jas dabar įvardinsiu, kas jos tokios yra šiais laikais. Tai septynios krikščionybės atšakos.
Efezo bažnyčia: Romos katalikai.
Smirnos bažnyčia: stačiatikiai.
Pergamo bažnyčia: liuteronai.
Tiatyrų bažnyčia: evangelikai reformatai.
Sardų bažnyčia: baptistai.
Filadelfų bažnyčia: septintosios dienos adventistai.
Laodikėjos bažnyčia: sekmininkai.
"Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms!"

Ėjimas iš pogrindžio į vaiskią dienos šviesą

Taip. Pagaliau. Atėjo laikas išeiti. Iš tamsaus, dusinančio pogrindžio. Mano brangus Dieve, tik tu vienas žinai, kaip aš jo nekenčiau. Visų tų užmaskuotų bunkerių miškuose, po žeme. Praėjusio amžiaus vidury, Dzūkijos miškuose. Taip, mano miela, atgimusi Šalie. Tai mano kaulelius tu garbingai perlaidojai praėjusių metų rudenį. Savo partizanų vado. Adolfo Ramanausko- Vanago. Dabar aš vėl maždaug tokio paties amžiaus, kaip tuomet. Atgimęs iš naujo. Atsinaujinęs ir atsijauninęs. Transformavęsis. Ir žinau- ne aš vienas toks. Kur jūs, mano atsinaujinę kovos draugai ir draugės? Ryšininkai, rėmėjai, padėjėjai? Burkimės vėl visi draugėn. Į kovą. Tik šį kartą kova bus kitokia. Be smurto ir kraujo liejimo, kaip tuomet, su bolševikais giriose. Daugiau dvasinė. Į šiek tiek aukštesnį, subtilesnį lygmenį pakylėta. Kovosime dėl žmonių širdžių ir palankumo vienai Dievo Bažnyčiai. Ta bažnyčia, kaip ir mes, taip pat amžinai jauna: Visuotinė, Šventa, Kristaus įkurta Romos katalikų Bažnyčia. Vatikano valstybė. Aplink ją bursis viena Dievo Tauta. Ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus būtent čionai ir ateis antrąkart. Mus mylintis Dievas, įsikūnijusi Meilė.
Šita žinia, kad esu Baltasis raitelis,(Apreiškimo Jonui 6 skyriaus pirma pastraipa apie tai kalba) kuriam lemta savo tarnystę atlikti būtent katalikybės tradicijoje, mano sąmonę pasiekė labai dramatiškomis aplinkybėmis. Dar prieš maždaug pusantrų metų turėjau gana glaudžius ryšius su mano jau čia šiek tiek aptartu "New Age" judėjimu. Su tais maištaujančiais "paaugliais", kuriuos kadaise už raganavimą Bažnyčia baudė susdeginimu ugny. (Kartoju dar kartą: sielų persikūnijimas po mirties į kitą kūną egzistuoja, taip buvo visada. Ateis tinkamas laikas ir Motina bažnyčia, Šventosios Dvasios vedina, tą pripažins.) Būnant viename iš susitikimų su jais, miškuose prie Dubingių miestelio. iš mano pasąmonės į sąmonę, o iš ten ir pro lūpas, aplinkon, nuskambėjo vienas vardas. Ne mano dabartinis, o kitas. Pirmojo Kristaus apaštalo ir mokinio: Petras. Prieš tai gi tas Petras buvo Simonas. Iš pradžių išsigandau. Ką tai turi bendro su manim? O vėliau supratau, kad tai yra tiesa. Ir kad pats Viešpats man ją siunčia. "Kas tiki mane, pažins tiesą ir tiesa padarys juos laisvus". Kaip besispyriojantį aviną, bandos vadą, parsinešė Jis mane ant savo pečių, atgal į savo kaimenę ir užliejo savo stipria Gailestingumo srove. Ir paskelbė, kas esu šiame savo kūne. O, beje, Petras juk davė bažnyčiai akivaizdų ženklą, paprašęs jį budeliams Romoje prikalti žemyn galva prie kryžiaus. Kojom į dangų... Bažnyčia sako, kad taip jis padarė iš pagarbos Kristui. Iš dalies- taip. Bet kita dalis sako, jog šiek tiek ne tokiu keliu bažnyčia nueis, kad liks kai kas nuo jos paslėpta Dievo Tėvo Jahvės valia. Ir galbūt tikresnis šiuolaikinės bažnyčios simbolis yra Petras, prikaltas prie Kryžiaus žemyn galva ir kojom aukštyn. Be kalbėjimo apie sielų persikūnijimą, reinkarnaciją (oi, koks baisus žodis. Bet tai Tiesa) bažnyčia Petro asmeniu ir kybo ant kryžiaus žemyn galva. Dabar Dievo Tėvo jau leidžiama tai atskleisti. Tam tikra ezoterika visa tai, šio žodžio irgi bijoma. Betgi ezoterika- tai tiesiog slaptos žinios. Kiekvienas iš mūsų šią "slaptą" žinią savo pasąmonėj nešioja. Net dabartinis popiežius Pranciškus pasąmoningai žino, kad jis praeity buvo apaštalo Pauliaus mokinys Barnabas. Paulius taip pat gyvena šiais laikais. Ir yra jis antrasis Apokalipsės raitelis. Tik dar neatbudęs. Benjaminas, Jokūbo sūnus. Vilkas. O aš- Judas, to paties Jokūbo sūnus. Liūtas. Na o Jokūbas, Izraelio genčių tėvas- tai ankstesnis Jėzus Kristus. Beveik visus savo buvusius sūnus jis mokiniais pasirinko. "Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes,"- šaukė Jonas Krikštytojas, Kristui atėjus pas jį krikštytis. Ir tai ne vien metafora, bet ir aliuzija į Viešpaties praeitį. Nes jis buvo tarp tų avinėlių, kuriuos pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos jaunesnysis sūnus Abelis aukojo deginamąją auką Dievui. Pastarasis vyresnėlio Kaino buvo užmuštas. Abelis- tai arkangelo Gabrieliaus pirmasis kūnas Žemėj. Na o dabar žemiškasis Justinas Gabrielius rašo šitą tekstą. Yra dar toks terminas: emanacija. Jo lietuviška reikšmė labai graži: išspinduliavimas. Irgi dar kol kas vadinamoji erezija, bet tokia yra tiesa, kurią Dievui leidus jau galima skelbti.Vienu laiku gyvena skirtingos tos pačios būtybės emanacijos, išspinduliavimai. Būdo ir veiklos bruožais jos gali skirtis, bet iš esmės yra vienas vienis. Taip buvo ir man.
Taip. Gyvenimas yra vienas ir vienintelis. Nepakartojamas. Unikalus. Tik labai ilgai, žemiškais masteliais trunkantis. Kūnų- daug. O siela- viena. Ir jos Gyvenimas- Vienas.