2016 m. gegužės 11 d., trečiadienis

Emigracija

Tema jautri daugeliui. Ir ji ypač opi šiais laikais. Ir visų opiausia iš  ES šalių ji yra Lietuvai. Taip skelbia įvairūs sociologiniai tyrimai.
Skelbiama, kad iš Lietuvos kasmet išvyksta  tiek gyventojų, kiek gyvena Mažeikiuose ir Utenoje kartu sudėjus. Ištisi pilni lėktuvai kas dieną kyla iš Vilniaus ir Kauno oro uostų, nuolat tuštėja gyvenvietės ir kaimai.Kažin kokia Apokaliptika, ne kitaip. Tokios masinės emigracijos nebūta nuo pat XIX-ojo amžiaus....
Aha, bet vis dėlto jos būta. Ir ne taip jau seniai ta pirmoji emigracijos banga praūžė, prieš nepilnus du šimtus metų tik iš tūkstantmetės istorijos.
Taigi tik nuo caro Aleksandro II-ojo laikų paprasti lietuviai tapo mobilesni, po pasaulį daugiau klajoti ėmė. Aišku, ir tada buvo tokių, kurie nerado darbo, buvo skriaudžiami, nemylimi. Situaciją, manau, tuomet aštrino ir 40 metų trukęs lietuviškos spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis (1864-1904m.), kai už kiekvieną rastą lietuvišką knygelę buvo baudžiama trėmimu katorgon. Nebuvo įmanoma normaliai gyventi.1905 ir 1917 metų revoliucijų įvykiai irgi nemažai tautiečių nubloškė į emigracijos glėbį.
Toliau- vadinamoji antroji banga, jau tarpukario Lietuvos laikais. Girdėjau, kad tuomet anuometinės valdžios ji net buvo skatinama, nes žmonės gimdė daugiau vaikų, o šie  užaugę nepasidalindavo žemės ir vienas ar keli šeimos nariai privalėdavo emigruoti "užu balos." Šitaip vaizdingai vadinamas Atlanto vandenynas.
Pati baisiausia, nuožmiausia emigracijos iš Lietuvos banga- trečioji. Karas, sovietinis teroras, valstiečių "išbuožinimas", varymas į kolūkius, trėmimai, represijos... Praėjo ir tai. XX-ojo amžiaus antrojoje pusėje mūsų tautos skaitlingumas pasiekė tris su puse milijono gyventojų.Vien tik Lietuvoje, visame pasaulyje turbūt buvo visi keturi milijonai.
Na, štai, priartėjome... Link dabarties. Ir kas mums dabar pasidarė? Rodos, ką tik susikibę už rankų stovėjome Baltijos kelyje, tokią vienybę visam pasauliui demonstravome, ir staiga pasipylė aimanos ir dejonės: "nėra darbo,"  "neturiu už ką savo vaikų pramaitinti", "visi valdžioje- vagys, tad belieka arba prasigerti, arba emigruoti"... Taip, antroji išeitis vis dėlto geresnė už pirmąją. Geriau neprasigerti, bet emigruoti.
Ir prasidėjo- jaunimas, vaikai, net senimas ir tas iš paskos jauniesiems patraukė. Atrodo, gi nėra nei karo, nei maro, nei bado- vis tiek negerai Istorikai ir kiti ekspertai tvirtina, jog tokio gyvensenos Lietuvoj pakilimo nebūta PER VISĄ ISTORIJĄ! Nuo didžiųjų kunigaikščių laikų. "Darbo santykiai prasti, nežiūrima kaip į žmogų"- girdžiu šauksmą. Bet ar buvo geri darbo santykiai tarybmečiu, kai kiekvienas iš gamyklos galėjo vogti, ką panorėjęs, nes algos, kad galėtų nusipirkti, neužtekdavo? O ar gerai buvo ištremtiems žmonėms visokiuose "belomorkanaluose" ir ledinėse taigose?
"Kitur daugiau moka pinigų"- štai čia pagal mus pagrindinė priežastis, kodėl gi bėgame, kaip ujami ir skriaudžiami gyvūnėliai.Štai ir išlindo yla iš maišo. Materializmas užvaldė, norime visi Rokfeleriais ir Morganais tapti. Nepavyks. Visų pasaulio pinigų vis tiek neuždirbsime.
Gerai. Viskas. Baigiu. Užkimau bestaugdamas...