Kalėdos "smetoninėje" Lietuvoje

Sveiki, mielieji manojo blogo skaitytojai!

Sveikinu visus su šventomis Kalėdomis. Tebūna jūsų širdys visko pilnos, teateina į namus gėris ir taika. Nepersivalgykit, nepersigerkit, nesėskit už vairų neblaivūs, kad kur netyčia netrinktelėtumėte į pakelės stulpą... Dabar gi vėžėčios ne tokios, kaip prieš 90 metų.

Taigi vėl arsiu seną vagą, šnekėsiu apie senus laikus, jau seniai spėjusius samanomis apželti. Bet nukrapščius tas samanas, tokių nuostabių aukso grynuolių gali rasti, kad gėrėsies ir neatsigėrėsi!

Mintimis nusikelkime 89 metus atgal, į 1926 metų Kalėdas. Ką tuomet savo tautiečiams kalbėjo vos prieš savaitę ir kelias dienas į valdžią po karininkų perversmo grįžęs prezidentas Antanas Smetona? Gal kur archyvuose ir yra išlikęs jo kreipimasis į bendrapiliečius? Ką jis tuomet galėjo aiškinti tautai?

Ir žmonės kaimuose kažką galvojo. Augo jau ir naujoji karta, kuri vėliau partizanavo miškuose. Tiesa, Smetonos ji nedievino, kaip mes dabar. Jeigu partizaninio karo su sovietais metu  būtų buvusi atkurta laisva Lietuva, partizanai būtų rėmęsi dar Seimo (jis 1926 metais buvo išvaikytas)1922 metais priimta Konstitucija.

Kaip ir dabar, taip ir anais laikais, bijota rusų. Sušaudyti buvo garsieji keturi komunarai, iš kurių vėliau Sovietijoje buvo pūstas didžiausias burbulas, net poemos apie juos kurtos. Bet paprastas žmogus, nieko bendro su valdžia neturintis, gal nieko apie tai tuomet ir nežinojo. Laukė jis Kalėdų naktį, ką apie jį prabilusi žmogaus balsu pasakys jo auginama karvutė, gėrėjosi mėnulio šviesoje žibančiu sniegu... Ne taip, kaip mes dabar gėrimės žibinto atspindžiais baloje. 

Laikai keičiasi, klimatas šiltėja.Rodos, šiemet tik per Naujuosius metus gerokai spustelės šaltukas. Ką gi, lauksime...

Darkart visiems-puikių, įsimintinų Kalėdų ir Naujųjų Metų!

Apie žydų tautą

Taip, sutinku, tema nuvalkiota ir daug kartų gromuluota bei virškinta.Iki šleikštulio. Bet vėl remiuosi istorine data, todėl rašau apie tai. 1973 metų gruodžio pirmąją mirė pirmasis šiuolaikinės Izraelio valstybės ministras pirmininkas Davidas Ben Gurionas. Jo vardas yra įamžintas sostinės Tel Avivo oro uosto pavadinime. Beje, gimė jis ne taip jau ir toli nuo mūsų Respublikos sienos: Lenkijos Plonsko mieste.
Nors daugelis šios, kadaise per Sinajaus dykumą bridusios tautos ir nemėgsta, net nekenčia, bet lietuvių kalboje tautovardis "žydas"man asmeniškai asocijuojasi su žodžiu "žydėti." Kaip gėlės arba bet kokio kito augalo žiedui. Taigi žydai ir "žydi" pagal jų kalendorių jau beveik 6000 metų.
Tas jų žydėjimas daug kam nepatinka. Ir ne dėl to, kad jie asmeniškai būtų ką nors pikto padarę, bet turbūt dėl to, kad toks jau yra vakarų visuomenėjė susiformavęs, iš kartos į kartą einantis stereotipas, neva žydai nori užkariauti visą pasaulį. Iki šiol dar remiamasi garsiuoju XIX amžiaus gale paskelbtu Siono išminčių protokolu. O šitas veikalas buvo tobula klastotė. Tai įrodyta 1934 metais, jau nacių Vokietijoje.
Žydai darbštūs ir talentingi, to iš jų niekas neatims. Yra tokių, kurie per savo darbštumą ir talentus susikrovė, susikūrė nemažus piniginius, materialius turtus. Štai kitų tautų žmonėms ir kyla (ne) sveikas pavydo jausmas. Ir prasideda tuomet visokių būtų ir nebūtų dalykų kurpimas bei šmeižtas.
Dabar jiems Izraelyje irgi nėra lengva. Sava valstybė yra, bet iš visų pusių atakuojama arabų. O ko gi jiems tenai nesutarti, gal kai kas paklaustų. Juk ta pati tautų grupė ir kalbos panašios. Semitai- chamitai... Pagal Bibliją dviejų Nojaus sūnų, Semo ir Chamo, palikuonys. Bet Chamo palikuonis Nojus prakeikė, o Semo- palaimino. Čia tikrai užkoduota kažin kokia, mums iki šiol nežinoma prasmė. Kaip ją atskleisti?
Visko nesužinosi, kas buvo, ar kas yra užslėpta. Neįmanoma vienam menkam žmogiškam protui visko suvokti, visas paslaptis atskleisti. Tas pats ir su žydais. Visų paslapčių, kodėl jie taip nemėgstami ir gainiojami iš vieno pasaulio krašto į kitą, aš nežinau.