Kovo 11-oji

Šita diena jau buvo lygiai prieš savaitę. Bet laukiau, kol mintys galvoje susigulės, kad galėčiau ką nors naudingo jums ir sau parašyti. Truputį flegmatiškos prigimties esu, ką jau čia padarysi...

Taigi 1990 metų kovo vienuoliktoji diena. Kas nepamena, priminsiu- buvo sekmadienis. Ir tos dienos vakare, apie 23 valandą buvo nutrauktas "1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybingumas." Lietuva vėl tapo nepriklausoma šalimi. 

Užduotis jums , mielieji skaitytojai: man tą dieną suėjo lygiai šešeri metai, šeši mėnesiai ir šešios dienos. Klausimas: kada mano gimtadienis? 

Taip, tikrai, būtent tokiu skaičiumi, trimis šešetais pažymėtas ir visas mano gyvenimas šioje valstybėje. Apreiškime Jonui jis laikomas Žmogaus skaičiumi,  iš blogosios pusės- paties šėtono skaičiumi. Bet per daug  nesikremtu, kažkam reikėjo ir tada ateiti į šį pasaulį. 

Tais metais pradėjau lankyti mokyklą, rugsėjo pirmąją nuėjau į pirmą klasę. Neteko jau būti nei spaliuku, nei tuo labiau, komjaunuoliu, kaip mamytei su tėveliu. Nuo patalpų sienų jau buvo nuimti portretai su Lenino veidu. Atėjo laisvi laikai. Tuo metu dar daug ko nesupratau, bet širdy jutau, kad kažkas keičiasi į gera. Tad tokie gana šviesūs mano ankstyvos vaikystės prisiminimai.

Mūsų valstybei tie pirmieji metai buvo sunkūs, pripažinkime. Vienas po kito sekantys Maskvos ultimatumai, Ignalinos AE blokada, ekonominė blokada vasarą... Viskas galų gale peraugo į 1991 metų sausio įvykius. Ir štai, pagaliau,- pirmoji kregždė tarptautinėje arenoje- atsikūrusią Lietuvą pirmoji pripažįsta Islandija, nedidukė sala- valstybė Atlanto vandenyne. 

Dėl valstybės pripažinimo dabar mėtysiu akmenis į mūsų dabartinius Vakarų sąjungininkus- kur gi jūs buvote anksčiau, kodėl tik po Islandijos pripažinimo, t.y. beveik po metų jūs jau mus pradėjote laikyti lygiaverčiais? Bijojote, kad sovietų  tankai nuo Berlyno iki La- Manšo sąsaurio nuvažiuos? Michailas Gorbačiovas turbūt tam nebūtų ryžęsis. O JAV su Džordžu Bušu Vyresniuoju? Nepaisydami lietuvių bendruomenių raginimų tenai, lindėjote kaip pelytės savo Baltuosiuose Rūmuose, Vašingtono Pensilvanijos aveniu? Po tiek metų tas jau atleistina, bet tuomet neparodėte drąsos, nepateisinote savo tėvų, besikovusių II- ojo pasaulinio karo mūšių laukuose heroizmo.

Taip, man dabar lengva kaltinti. Mūsų Vakarų draugai tą savo kaltę jau išpirko, priimdami Lietuvą į visas įmanomas tarptautines organizacijas.

Na o "draugai" komunistai su savo valstybe galavosi dar iki 1991m. pabaigos. Baltarusijos Bielovežo girios tankmėje gruodžio mėnesį buvo pasirašyta sutartis dėl TSRS suskilimo.

Taigi kovo 11-oji amžiams įsirėžė į Lietuvos istoriją. Kaip ir Vasario 16-oji ar liepos 6-oji ji atspindi mūsų tautos ir piliečių ryžtą, didvyriškumą, pasiaukojimą būti, egzistuoti, gyventi,ir  nenykti.

Nikitos Chruščiovo kalba

Atsiprašau, per savo neapsižiūrėjimą praleidau dar vieną svarbią, apvalią datą, kurią, manau, būtina čionai paminėti. Tai 1956 metų vasario 25 diena. Tą dieną Maskvoje, XX-ajame TSKP suvažiavime generalinis partijos sekretorius (tuomet tai buvo pats aukščiausias titulas visoje komunistų partijos hierarchijoje) N. Chruščiovas pasakė kalbą "Apie asmenybės kultą ir jo padarinius." Tai buvo kalba, nuvainikuojanti daugelį metų šlovintą J. Staliną. Ji naujoje, daugiau tiesos turinčioje šviesoje parodė stalinistinio laikotarpio baisumus.
Stalinas, tasai "beprotiškumo genijus" (šitaip savo leistoje pogrindžio spaudoje jį vadino mūsų pokario partizanai), SSRS valdžion atėjo po Lenino mirties, 1924 metais. Na ir tuomet prasidėjo visokios taikių gyventojų represijos, dar didesnės, nei neseniai pasibaigusiame pilietiniame kare. Per tris dešimtis metų, prisidengiant kolektyvizacijos, industrializcijos, karinės pramonės stiprinimo šydu, buvo ištremti į Sibirą arba sunaikinti milijonai žmonių. Tiek pačioje Rusijoje, tiek ir aplinkiniuose kraštuose. Mūsų tauta tą puikiai žino, pati viską išgyveno.
Bet lygiagrečiai su visu tuo, buvo kuriami filmai, rašomos knygos, koks gi tasai Stalinas puikus, revoliucijos vadas, visų tėvas, geriausias draugas. Tapė didžiausius paveikslus, kur vaizduojami jo nuopelnai, kuriant socializmą šalyje. Visa meno šaka net pavadinimą turėjo, kur Tarybų Sąjunga ir pats Stalinas be saiko aukštinamas-"socialistinis realizmas."(Paminklas Stalinui nuo 1950 iki 1956 metų stovėjo ir Vilniuje, priešais dabartinę Geležinkelio stotį.) Tai tarnavo propagandai artimajam ir tolimajam užsieniui.
 Chruščiovo ataskaitoje užsiminta tik apie 1937 metų represijų bangą, vadinamąją "ježovščiną"(nuo Nikolajaus Ježovo, NKVD vado pavardės), palietusią jau ir pačias karines ir politines viršūnėles. Stalinas, manijos pagautas, naikino net savo pačius artimiausius bendražygius. Tie,kurie ištikimai jam tarnavo, buvo apskelbti "liaudies priešais." N. Chruščiovas buvo vienas iš tų išlikusių, išgyvenusių visus "valymo" vajus.
Kas jį vertė kurti tokią "didįjį vadą"juodinančią, jį smerkiančią ataskaitą? Juk, pažiūrėjus į jo paties biografiją, jis buvo tokio paties raugo žmogus.
Visų pirma, politinė  situacija jau buvo kita. Sovietų armijos kariai, karo metu pabuvoję užsienyje, pamatę, jog tenai žmonės gyvena ir tvarkosi ne prasčiau, o galbūt ir žymiai geriau, jau nenorėjo taikstytis su tokia padėtimi, kai kiekvienas naktimis turi drebėti dėl savo gyvybės ir laisvės ir maisto parduotuvėse trūksta. Be to ir visas Gulagas buvo pilnas kalinių, uždaryti ten žmonės kėlė sukilimus. Pačiai SSRS jau buvo nepatogu prieš laisvąjį pasaulį, negalėjo ji tokiomis sąlygomis tikėtis kažin kokios naudos tarptautinėje arenoje."Rojus žemėje" turėjo keisti gyvenimo, egzistavimo kryptį, "keisti kursą." Atėjo vadinamoji "atšilimo" epocha.
Kitas klausimas- ar pats Chruščiovas kalbėdamas buvo nuoširdus, neveidmainiavo prieš save ir kitus? Juk pats stalinizmo metu buvo prisidirbęs, pasirašinęjęs dokumentus, leidžiančius represuoti žmones. Palikime šį klausimą jam ir Dievui.
Nuo tos istorinės ataskaitos paskelbimo praėjo jau 60 metų. Ką ji mums dabar reiškia?
Per jį atgavome laisvę po 34 metų. Ten tam buvo padėti pamatai. Jau aktyvus partizaninis pasipriešinimas okupantams buvo pasibaigęs, tačiau po kelių metų atėjo pastiprinimas laisvės idėjai iš tos pusės, kur galbūt mažiausiai jos buvo tikėtasi. Iš pačios valdžios viršūnės, pirmojo asmens joje.Nors gimė  ir pragyveno dar ištisa karta žmonių, sulaukėme savo valandos ir mes. Tautos prie Baltijos pabudo!

Abiejų Tautų Respublika žlunga šimtmečiu vėliau ("Kas būtų, jeigu"... II dalis)

Dabartiniai lenkų ir lietuvių santykiai vėl tampa sudėtinga, neišsprendžiama problema. Lenkų protestai dėl tautinių mažumų teisių pažeidimo atrodo laužti iš piršto, bet vis tiek jie nerimsta, eina piketuot prie Seimo ir Vyriausybės rūmų. Tarsi užmirštama, kad kadaise, senovėje, Abiejų Tautų (lenkų ir lietuvių) Respublikos būta, ten kartu gyventa, bendrus valstybės valdymo aparatus turint. Vėlesnių kartų ji buvo idealizuojama, XXa. norėta ją net atkurti. Bet per daug jau skirtingos tautos, per daug nuoskaudų viena ktai buvo prisikaupę.
Ir vis dėlto...
1791m. gegužės 3 dieną priimama ANTROJI PASAULYJE (įsiklausykite, mielieji) po JAV ir pirmoji Europoje  rašytinė konstitucija. Reiškia, nei Britanija, nei Prancūzija, nei tuo labiau Italija tokios dar neturėjo. Va iš čia ir galėjo prasidėti naujasis valstybės atgimimas, nauja epocha, paremta Švietimo amžiaus idėjomis.
Po trejų metų- Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas. Tarkime, jis būtų laimėtas. Čia jau derybose su rusais T. Kosciuška būtų pademonstravęs visą savo diplomatinį virtuoziškumą, įgytą Amerikos Nepriklausomybės karuose. Ir Žečpospolita būtų gyvavusi toliau dar kokį šimtą metų.
Taigi gyvendama Gegužės Trečiosios konstitucijos dvasia, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karūna pasiekia daug didžių laimėjimų- po truputį silpnėja valstiečių baudžiava, formuojasi aktyvi, pilietinė visuomenė. Bajorai suartėja su paprasta liaudimi, taip jau nebesipučia be galo be krašto prieš prasčioką. Tampa lygiaverte partnere Napoleonui jo 1812 metų kare prieš Rusiją. Kai prancūzams tenka iš ten bėgti, besivejančius rusus sulaiko šlovingoji ATR kariuomenė. Ir toliau Smolensko rusai nebenueina.
Na ir kaip tu dabar beatskirsi šias dvi puikiai tarpusavyje sugyvenančias tautas?
Analogiją galima paimti iš šių laikų- Žečpospolita XX a. priešaušryje sužlunga dėl to paties švietimo problemų. Lenkai nori toliau vaikus mokyti vien lenkiškai, lietuviai savo ruožtu reikalauja teisių lietuvių kalbai. Valstybės dokumentai taip pat daugiau tvarkomi lenkiškai, lietuvių atstovai bendrame Seime tam prieštarauja. Pliekiasi  abi pusės ir galiausiai nutaria taikiai atsiskirti (analogija su realioje istorijoje buvusiu Čekoslovakijos skilimu.)
Gal kas dabar sakytų- kvailo asilėlio sapnas visa tai... Kategoriškai nesutinku! Juk, rodos, visai realų vaizdą nupiešiau be to gėdingojo Trečiojo padalijimo, kuris nubraukė visas 226 metus kurtas pastangas būti draugiškoms viena ktai.Jeigu būtų buvęs mažesnis susiskaldymas valstybės viduje, jeigu bajorai būtų mažiau žiūrėję savų interesų, nešūkavę dėl kiekvieno menkniekio "veto", panašus scenarijus galėjo susiklostyti, be abejonių!