Dabartiniai lenkų ir lietuvių santykiai vėl tampa sudėtinga, neišsprendžiama problema. Lenkų protestai dėl tautinių mažumų teisių pažeidimo atrodo laužti iš piršto, bet vis tiek jie nerimsta, eina piketuot prie Seimo ir Vyriausybės rūmų. Tarsi užmirštama, kad kadaise, senovėje, Abiejų Tautų (lenkų ir lietuvių) Respublikos būta, ten kartu gyventa, bendrus valstybės valdymo aparatus turint. Vėlesnių kartų ji buvo idealizuojama, XXa. norėta ją net atkurti. Bet per daug jau skirtingos tautos, per daug nuoskaudų viena ktai buvo prisikaupę.
Ir vis dėlto...
1791m. gegužės 3 dieną priimama ANTROJI PASAULYJE (įsiklausykite, mielieji) po JAV ir pirmoji Europoje rašytinė konstitucija. Reiškia, nei Britanija, nei Prancūzija, nei tuo labiau Italija tokios dar neturėjo. Va iš čia ir galėjo prasidėti naujasis valstybės atgimimas, nauja epocha, paremta Švietimo amžiaus idėjomis.
Po trejų metų- Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas. Tarkime, jis būtų laimėtas. Čia jau derybose su rusais T. Kosciuška būtų pademonstravęs visą savo diplomatinį virtuoziškumą, įgytą Amerikos Nepriklausomybės karuose. Ir Žečpospolita būtų gyvavusi toliau dar kokį šimtą metų.
Taigi gyvendama Gegužės Trečiosios konstitucijos dvasia, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karūna pasiekia daug didžių laimėjimų- po truputį silpnėja valstiečių baudžiava, formuojasi aktyvi, pilietinė visuomenė. Bajorai suartėja su paprasta liaudimi, taip jau nebesipučia be galo be krašto prieš prasčioką. Tampa lygiaverte partnere Napoleonui jo 1812 metų kare prieš Rusiją. Kai prancūzams tenka iš ten bėgti, besivejančius rusus sulaiko šlovingoji ATR kariuomenė. Ir toliau Smolensko rusai nebenueina.
Na ir kaip tu dabar beatskirsi šias dvi puikiai tarpusavyje sugyvenančias tautas?
Analogiją galima paimti iš šių laikų- Žečpospolita XX a. priešaušryje sužlunga dėl to paties švietimo problemų. Lenkai nori toliau vaikus mokyti vien lenkiškai, lietuviai savo ruožtu reikalauja teisių lietuvių kalbai. Valstybės dokumentai taip pat daugiau tvarkomi lenkiškai, lietuvių atstovai bendrame Seime tam prieštarauja. Pliekiasi abi pusės ir galiausiai nutaria taikiai atsiskirti (analogija su realioje istorijoje buvusiu Čekoslovakijos skilimu.)
Gal kas dabar sakytų- kvailo asilėlio sapnas visa tai... Kategoriškai nesutinku! Juk, rodos, visai realų vaizdą nupiešiau be to gėdingojo Trečiojo padalijimo, kuris nubraukė visas 226 metus kurtas pastangas būti draugiškoms viena ktai.Jeigu būtų buvęs mažesnis susiskaldymas valstybės viduje, jeigu bajorai būtų mažiau žiūrėję savų interesų, nešūkavę dėl kiekvieno menkniekio "veto", panašus scenarijus galėjo susiklostyti, be abejonių!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą