Mano galutinio atsivertimo į Jėzų Kristų ir Katalikų Bažnyčią istorija, parašyta laisva valia ir maloningu sielos bei Dvasios Apsisprendimu IV dalis

Nepamenu, kiek laiko miegojau. Tačiau atsibudus nuotaika buvo kardinaliai priešinga. Linksmumas ir euforiškumas apėmė. Šlovė Viešpačiui, vis kartojo lūpos. Tarsi siela būtų buvusi miego metu išskridusi pailsėti į Dangaus karalystę, sugrįžusi ir pranešusi žemiškajam mano protui, kad visa tai yra tik didelio darbo pradžia. Ir kad geriau vadintis ne Petru, o Gabrieliumi. Šitą vardą aš ir pasirinkau savo birmavonei. Ir kaip arkangelo Gabrieliaus dalis, kaip Baltasis Raitelis turiu užduotį ir misiją šioje žemėje. Veiksiu per bažnyčią, ją reformuosiu. Įvesiu joje komedinių elementų, daugiau linksmumo, juoko bus per Mišias. Tokios tradicijos būta viduramžiais,  visokių marų, epidemijų metu. Postinau fb grupėje Ievos Žigonės mokinių sambūryje savo vakar dienos nuotykius. Visiškai ryšių su tais dvasiniais paaugliais dar nebuvau nutraukęs. Rašiau ten, kad žmonės, buvę tą dieną kartu, apimti viruso, kad tas virusas neleido jiems suprasti mano žinios. Kad Dievas su manimi komedijas krėtė, o aš labai rimtai į tai žiūrėjau. Ir kad dabar iš viso to juokiuosi. Šiurpus toks, makabriškas juokas ėmė. Linksmas gyvenimas laukia ateityje kartu su Jėzumi! 

Kitos nakties miegas buvo neramus. Pabudęs pirmą kartą,  pajutau būtinybę pasimelsti už viso pasaulio moteris. Antrą kartą pabudęs pasimeldžiau už vieną artimą žmogų, kuris nekenčia žydų tautos. Užmigau vėl. Na ir galiausiai trečias nubudimas. Nuėjau į tualetą. Grįžau atgal. Atsiguliau. Tyla aplink. Bet kažko neramu. Skauda galvą truputį. Ir staiga kažin kas tarsi sako mano dešinėje smegenų pusėje tokius žodžius,  klausia: AR PRIPAŽĮSTI KATALIKŲ BAŽNYČIOS MOKYMĄ, TOKĮ, KOKS DABAR YRA? Suprantu, kad manęs to klausia pats Kristus. Neturėjau laiko ilgai galvoti, nes galvą ėmė spausti dar labiau. Ir atsakiau aš Jam: PRIPAŽĮSTU, VIEŠPATIE! Taip! Lyg sunkiausia našta būtų nuo kūno, nuo pečių, nuo nugaros nusiritusi! Pravirkau kaip kūdikis. Tarsi atsiskyręs vandens lašas atgal į beribį vandenyną būtų įsiliejęs! Išsipildė vienos giesmės žodžiai: Visagalis Dievas tarp mūsų, didis Jo Gailestingumas, Jis parodo savo galybę tiems, kurie nori  Jį mylėt!

Na tiesiog genialiai Viešpats man protą ir psichiką sutvarkė! Vienu klausimu ir vienu mano teigiamu atsakymu. Nuo to laiko jau ir nebesiblaškau, atgavau sielos ramybę. Davė žinią, jog myli Jis visas savo septynias krikščionių Bažnyčias, kurias jau esu išvardinęs šiame tinklaraštyje. Ir kad labai Jam skauda širdį dėl tų šėtoniškų darbų, kurie yra daromi per new age judėjimą. 

AMŽINA ŠLOVĖ TEBŪNA DIEVO MEILEI, MALONEI IR GAILESTINGUMUI! AMEN. 

Mano galutinio atsivertimo į Jėzų Kristų ir katalikų Bažnyčią istorija, parašyta laisva valia ir maloningu sielos bei Dvasios Apsisprendimu III dalis

Išaušo vasario 2-oji. Renginys Vilniaus Evangelikų Reformatų bažnyčioje turėjo prasidėti devintą valandą. Aš šalia durų buvau jau 8:40. Bandau atidaryti- dar užrakintos. Bet netrukus atėjo brolis vienuolis. Dar po kiek laiko pasirodė ir pastorius Raimondas. Jis mus svetingai pakvietė užeiti. Žmonės ėmė rinktis likus maždaug dešimt minučių iki devynių ryto. 

Didžiausias būrelis buvo mūsų, katalikų. Buvo du stačiatikių kunigai. Na aišku ir šeimininkai reformatai. Nebuvo liuteronų. Dar ką įsiminiau, kad bažnyčioje- šaltoka. Garas iš burnos eina kvėptelėjus. 

Laikas man išsitęsė iki begalybės. Kalbėtojai rodos kalbėjo labai ilgai. Dešimt minučių rodėsi lyg pusvalandis. Iš ten išėję, gražiu būreliu patraukėme į stačiatikių Paraskevės cerkvelę. Ten- kiek šiltesnis oras aplinkoj. Tačiau šilčiausia buvo pas katalikus, šv. Kazimiero bažnyčioje. Kristus ją, Katalikų bažnyčią, labiausiai ir myli, nes ji buvo pati pirmoji Jo įkurta.

"Na ir kur tu pasakei, kad esi Petras?", gal jau nekantraujate, ar ne? Šito aš nepasakiau. Bet pasakiau, kad Bažnyčiai reikia sielų persikūnijimo mokymo. Tai įvyko ne visiems bendrai, o susiskirsčius grupelėmis. Ir tai grupelei, kurioje buvau, aš tai pasakiau. Mane gražiai išklausė. Ir, kaip man pasirodė, visai manęs nesuprato. 

Iš tikrųjų, tokia mintis buvo klaidinga. Bet gyvenime aš turiu vieną ydą: viską noriu pasiekti greitai, be darbo, triūso,  pastangų. Kai nepavyksta- nuliūstu, nusiviliu, imu kaltinti save. Kad nesugebu, nemoku. Šįkart viskas nuėjo dar toliau: eidamas namo po šio susibūrimo, ėmiau abejoti viso šito man skirto Apreiškimo tikrumu. Einu gatve, batų raišteliai atsirišinėja, o su manimi šėtonas bendrauja! Ir joks aš, po paraliais, ne Petras, o velniai žino, kas! Ir į kelnes dar iš užpakalio šūdų privariau tiesiogine tų žodžių prasme. Įlipęs į troleibusą, su viena moteriške susibariau. Paskutinis to vakaro akcentas: parsiradęs į namus, vonios kambario veidrodį ant sienos sukūliau! Pažiro šukės ant grindų. Visa prakeikęs atsiguliau lovon ir užmigau. O tuo metu, Kazimiero bažnyčioje vyko visų renginio dalyvių Dievo šlovinimo vakaras, kuriame aš, kaip supratote,  nedalyvavau...

Bus dar ketvirta šios istorijos dalis. Nebesutilpau į tris. Ilgiausias visų laikų mano rašytas serialas...