Didžiausias būrelis buvo mūsų, katalikų. Buvo du stačiatikių kunigai. Na aišku ir šeimininkai reformatai. Nebuvo liuteronų. Dar ką įsiminiau, kad bažnyčioje- šaltoka. Garas iš burnos eina kvėptelėjus.
Laikas man išsitęsė iki begalybės. Kalbėtojai rodos kalbėjo labai ilgai. Dešimt minučių rodėsi lyg pusvalandis. Iš ten išėję, gražiu būreliu patraukėme į stačiatikių Paraskevės cerkvelę. Ten- kiek šiltesnis oras aplinkoj. Tačiau šilčiausia buvo pas katalikus, šv. Kazimiero bažnyčioje. Kristus ją, Katalikų bažnyčią, labiausiai ir myli, nes ji buvo pati pirmoji Jo įkurta.
"Na ir kur tu pasakei, kad esi Petras?", gal jau nekantraujate, ar ne? Šito aš nepasakiau. Bet pasakiau, kad Bažnyčiai reikia sielų persikūnijimo mokymo. Tai įvyko ne visiems bendrai, o susiskirsčius grupelėmis. Ir tai grupelei, kurioje buvau, aš tai pasakiau. Mane gražiai išklausė. Ir, kaip man pasirodė, visai manęs nesuprato.
Iš tikrųjų, tokia mintis buvo klaidinga. Bet gyvenime aš turiu vieną ydą: viską noriu pasiekti greitai, be darbo, triūso, pastangų. Kai nepavyksta- nuliūstu, nusiviliu, imu kaltinti save. Kad nesugebu, nemoku. Šįkart viskas nuėjo dar toliau: eidamas namo po šio susibūrimo, ėmiau abejoti viso šito man skirto Apreiškimo tikrumu. Einu gatve, batų raišteliai atsirišinėja, o su manimi šėtonas bendrauja! Ir joks aš, po paraliais, ne Petras, o velniai žino, kas! Ir į kelnes dar iš užpakalio šūdų privariau tiesiogine tų žodžių prasme. Įlipęs į troleibusą, su viena moteriške susibariau. Paskutinis to vakaro akcentas: parsiradęs į namus, vonios kambario veidrodį ant sienos sukūliau! Pažiro šukės ant grindų. Visa prakeikęs atsiguliau lovon ir užmigau. O tuo metu, Kazimiero bažnyčioje vyko visų renginio dalyvių Dievo šlovinimo vakaras, kuriame aš, kaip supratote, nedalyvavau...
Bus dar ketvirta šios istorijos dalis. Nebesutilpau į tris. Ilgiausias visų laikų mano rašytas serialas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą