Ką sakytų karalius Mindaugas?

Šio mėnesio pradžioje, liepos šeštąją, per Lietuvą nuvilnijo, nuaidėjo Valstybės dienos šventimas. Šaudė fejerverkai, žygiavo karių paradai, grojo dūdų orkestrai, šaudė simboliškos patrankos Daukanto aikštėje... Vakare giedojome savo himną, V. Kudirkos "Tautinę giesmę." Ir viską girdėjo, pakreipęs galvą kairėn klausėsi akmeny sustingęs karalius Mindaugas. (Čia aš apie jo paminklą prie Nacionalinio muziejaus šneku.) Jeigu galėtų  atgyti, ką gi mums pasakytų mūsų pirmasis valdovas?
Praėjo tikrai nemažai laiko. 753 metai po jo mirties. 763 metai po karūnacijos. 816 metų nuo gimimo.
Gūdus, kaip dabar atrodo XIII-asis amžius. Nei normalių kelių, nei automobilių,nei lėktuvų padebesy... Vien tik neišbrendami miškai ir ant kalvų stovinčios pilys. Tokioje aplinkoje brendo, gyveno, kovojo su vidaus ir išorės priešais mūsų vienintelis karalius. (Neįtraukiant į sąrašą Žečpospolitos laikais buvusių valdovų.)
Iš tiesų- ką jis mums tartų? Bartų? Guostų? Girtų? Galbūt pabartų, kad jo supratimu praradome įtaką pasaulyje, kad esame apsigyvenę mažesniame plote, nei anksčiau. (Nors iš kitos pusės pažiūrėjus- atvirkščiai, lietuvių geografija pasaulyje mūsų emigrantų dėka išsiplėtė.) Gal guostų dėl tokios nepastovios ekonominės, finansinės padėties. Jo laikais pinigėlių buvo žymiai sunkiau gauti, o dabar, pragmatiškai pažvelgus, juk turime Europos Sąjungos fondus, kuriuos melžiame, kaip pieningą anų, mindauginių laikų karvę. Gal ir pagirtų už tai, kad išsaugojome savą kalbą, kultūrą, raštą. Kad jo žemės (Lietuvos) vardu vadinamas ne tik mažas plotelis Aukštaitijoje, bet ir gerokai didesnis, iki pat Baltijos jūros nusidriekęs plotas.
Dėl kalbos, rašto ir kultūros- tai dar neaišku, kaip ten būtų buvę, jei Mindaugo dinastija būtų išlikusi. Per anksti dar turbūt anis laikais buvo kalbėti apie kokią nors tautinę, baltiškąją savimonę. Tų laikų valdovų mąstysena, kaip sakytų vienas dabartinis mūsų istorikas, dar buvo ne tokia. Negalvojo jie apie baltų gentis kaip apie vieną darinį, kovojo mažos žemės vienos su kitais, per tas kovas ir sunyko daug baltų genčių: sėliai, kuršiai, jotvingiai... Apie lietuvius, kaip apie tautą, užsimena tik kunigaikštis Vytautas savo laiške kryžiuočiams. O buvo tuomet jau XV amžiaus pradžia...
Taigi padėkokime karaliui Mindaugui, kad turime tą mažytį Žemės lopinėlį, Lietuva vadinamą. Kad jis pradėjo šią valstybę, kad ją savo kovomis "pagimdė." Neatgis paminklas Vilniuje, neišsigąskite. Apie jo likimą, kur šitas didis valdovas yra dabar, sužinosime tik anapusybėje.

Apie darbą

Sveiki visi, vasarojantys ir dar tebedirbantys! Po dviejų mėnesių grįžtu atgal į šitą savo blogą toliau jums postringauti tekstu. Ar pasiilgote tų mano postringavimų? :) Norisi vis dėlto tikėti, kad užmirštas nebuvau.
Taigi- apie darbą... Mūsų garsieji praeities marksistai- materialistai sakė ir teigė, kad darbas iš beždžionės padarė žmogų. Na, neaišku, kaip tenai buvo iš tiesų, bet darbas tikrai turi kažką perkeičiančio, kuriančio, netgi gydančio. Nuo senų senovės taip.
O toje senų senovėje pirmas žmogaus išmoktas ir ištobulintas darbas turbūt buvo žemės apdirbimas. Kad galėtų kokių nors rugių arba moliūgų pasisodinti, pasisėti. Daug, labai daug amžių praėjo, kol šitas procesas buvo tobulai, tarsi deimantas nušlifuotas. Buvo auginamos vis naujos ir naujos augalų kultūros, jos paverstos kasdieniais, visiems prieinamais maisto produktais. Medžiojimas ir gyvūnų kailių lupimas taip pat buvo greičiausiai vieni pirmųjų amatų, ugdžiusių savo darbo profesionalus. Tiesa, vėliau terminas "kailialupys" įgavo neigiamą prasmę. Bet ką jau čia padarysi, žmogus kartais linkęs be saiko fantazuoti, tai jam padeda gyventi.
Dar galėčiau paminėti aibę visokių amatų, kur žmonės dirbo ir dirba iki šiol- kalvystė, puodininkystė auksakalystė... Atsirado dar viena šaka, be kurios nebeįsivaizduojame savo egzistencijos- įstatymdavystė. Nuo jos prasideda burnojimai prieš valdžią ir įvairūs sukilimai bei maištai pasaulyje.
Tada, kai dar buvome užspausti sovietų valdžios, tokie burnojimai buvo savaime suprantami, pasipriešinimas jai- taip pat. Bet dabar, mano manymu, politikų,seimo, vyriausybės narių darbo besaikė kritika ir niekinimas-neatleistinas. Jūs galvojat, kad jiems ten labai lengva? Tie žmonės turi teisiškai išmanyti viską-nuo švietimo iki žemės ūkio, nuo savižudybių prevencijos iki lopšelinukų maitinimo. Ir ne kiekvienas žino, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kur dėti įstatymo projekte kablelį, kur jo nedėti.O mes jų darbo nė trupučio nevertiname, sakome, kad jie per ketverius metus nieko gero nenuveikia. Nuveikia, dar ir kaip...
Kai kas sako- pas mus dabar laukinis kapitalizmas, niekas nieko nepaiso, nežiūri darbuotojų teisių. Bet aš manau, kad tas pamažu jau keičiasi. Laukinis kapitalizmas buvo prieš gerus dvidešimt metų Lietuvoj, pasauly- dar anksčiau, praėjusio amžiaus pradžioje. Turbūt dėl to Prancūzijoje ar Jungtinėje Karalystėje komunistinės revoliucijos ir nekilo, nes viskas buvo demokratiškai sureguliuota įstatymais. Tą patį darė ir mūsiškiai,tarpukario Lietuvoj  ir gerokai vėliau, praėjus "sovietikai."

Išvadas gal pasidarykit patys.
Iki kito susirašymo, gerbiami ponai ir ponios!