Turbūt daugelis iš jūsų esate girdėję apie tokį graikų mitologijos herojų Sizifą. Jis Hado karalystėje iki šiol ridena į kalną didžiulį akmenį, kuris prieš pat užritinimą ant viršūnės išsprūsta Sizifui iš rankų, nurieda žemyn, į papėdę. Ir vargšelis turi viską pradėti iš naujo. Liūdna istorija, beprasmiško darbo simboliškas atvaizdavimas...
Kita vertus, jam skirta bausmė–pelnyta, nes šis personažas buvo didžiausias graikų mitologijos dievas–melagis, apgavikas, avantiūristas. Nors pagal legendas ir įkūrė Korinto miestą... Šitam graikų poliui buvo lemta tapti didžiausiu senovės Graikijos prekybiniu centru, o kur prekyba–tai ir visokios apgavystės iš paskos seka. Stereotipai... Amžių bėgime nusistovėjo dar ir toks stereotipas, kad Atėnai–mokslo ir kultūros centras, Sparta–karybos, o Korintas– ekonomikos, verslavimo centras. Aišku, visų paminėtų sričių veiklų būta visuose minėtuose miestuose, bet mūsų sąmonė pažymi būtent tokius jų išskirtinumus.
Sizifas dėl savo avantiūrizmo bijojo numirti ir dėl savo nuodėmių būti teisiamas išmintingųjų Hado teisėjų. Todėl pagrobė ir laikė nelaisvėje mirties dievą Tanatą. Per tai nė vienas žmogus negalėjo numirti. Senukai išsekusiom jėgom kamavosi, bet gyveno toliau. Kada Tanatą išlaisvino karo dievas Arėjas, atėjo pabaiga ir Sizifo avantiūroms, jis buvo pasmerktas tokiam beprasmiškam, nanaudingam, nenašiam darbui.
O ar mūsų gyvenimuose nebūna panašiai? Gal net žvelgiant į visas buvusias pasaulio civilizacijas, galima įžiūrėti Sizifo istorijos motyvų. Šumeras statė zikuratus– užėmė jį Akadas, vėliau Akadą nukariavo Babilonas, kol galiausiai pastarąjį užėmė Persija. Egiptas statė savo didžiąsias piramides– nukariavo jį Roma su Julijumi Cezariu priešakyje. Vėliau ten buvo Arabų Kalifato valdos. Tą pačią Romą sugriovė Europoje gyvenusių barbarų gentys. Kažkas statoma, ritinama, kuriama–spragteli tik kažin kas pirštais–ir nurieda visas akmenėlis žemyn, civilizacija, ištisa kultūra sugriūna, iš atsiradusio chaoso viskas pradedama kurti iš naujo. Tas pats ir su Naujajame Pasaulyje. Amerikoje buvusiomis majų, inkų, actekų kultūromis.
Valdymo sistemos taip pat keičiasi, vystosi, neiašku tik, į gerąją ar į blogąją pusę. Buvo vergovinė santvarka, tada atėjo feodalizmas (jo eigoje būta net teokratijos elementų), po feodalizmo formavosi kapitalizmas, komunizmas, dabartinę sistemą turbūt galima vadinti demokratiniu kapitalizmu. Ar turi tokia nesibaigianti kaita kokią nors prasmę? Ar ir vėl po kiek laiko nuriedės akmenėlis žemyn ir viską vėlei teks kurti iš naujo? Niekas to nežino.
