Taip. Gana ilgas pavadinimas. Galbūt šiek tiek baroko epochą primenantis. Bet ilgokas nusimato ir pats tekstas, kuris mano galvoje dabar, šią akimirką dėliojasi. Rašiau aš apie tai vadinamajame feisbuke, rašiau kitur, pasakojau žmonėms gyvai, bet čia, savo bloge, taip nuosekliai ir atvirai iki šiol nepapasakojau. Pasakojau viso to priešistorę, bet tą tekstą, Dvasios vedinas, ištryniau. Gal ir gerai, nes dabar bus pasakojama pati istorija, be jokių priešdėlių priekyje. Taigi- pradėkime.
Aš atsimenu savo Krikštą, mieli skaitytojai. Nes tuo metu, savaime suprantama, nebuvau kūdikis. Vyko tai, kiek pamenu, 1991 metų vasarą, mažoje Švenčiausios Mergelės Marijos Vardo bažnytėlėje Ceikinuose, Aukštaitijoje, Ignalinos rajone. Dar gyva buvo mano Bobutė, mamos mama. Pamenu, ceremonijos, apeigų metu, kartojau daug kartų žodį "atsižadu"- velnio pagundų,netyrumo ir pan. Po dvejų metų, toje pačioje bažnyčioje vyko ir mano Pirmosios Komunijos šventė. Dabar prisimenu šiuos įvykius kaip pačius šviesiausius visoje savo vaikystėje. Deja, bet toliau krikščioniško gyvenimo deramai negyvenau. Kitąkart prie klausyklos priklaupiau tik po beveik penkerių metų, 1998-aisiais. O trečiąkart- dar beveik po 10 metų, 2007 metais. O jau po to- nebeskaičiuoju, nes Susitaikinimų su Viešpačiu buvo daug.
Mano bendraamžiai ir vyresni turbūt gerai pamena paskutinį XX-ojo amžiaus dešimtmetį. Tas laikotarpis kaip tik sutapo su mano paauglyste, maištavimu, nepritarimu įsivyravusio gyvenimo ir visuomenės normoms. Kiti klasės draugai mokykloje gal labiau domėjosi alkoholiu ir cigaretėmis, o man labiau rūpėjo erotika ir seksas. Labai norėjau su mergina susidaraugauti, bet vis nepavyko. Tad žiūrėjau per televizorių visokias erotines laidas, žurnalus pirkinėjau. Kaip sakoma, kiekvienam- savas sugedimo laipsnis. Dievas, aišku, visa tai matė ir žinojo. Ir reikėjo mano gyvenimui sukrėtimo, kad permąstyčiau visą savo elgesį ir požiūrį į visą būtį.
To, ką pasakosiu toliau, dabartinės krikščionių Bažnyčios nepripažįsta, bet mano, kaip Apokalipsės Baltojo Raitelio autoritetas ir padėtis leidžia teigti,jog tai- laikina. Taigi- pasivijo mane dalykai iš seniai praėjusios praeities. Ne dabartinio gyvenimo. Praeity, dar laikais prieš Kristų, aš buvau juodasis magas Afrikoje, kažkur Nigerijos džiunglėse. Ten daugelio žmonių gyvenimus, jų keliones per amžių bėgimą sugadinau. Tačiau ir tam buvo gana svari priežastis, nes buvau ką tik išėjęs iš paties pragaro. Ir iš ten yra išėjimas, gerbiamieji. Visa tai man vaizdiniu lubose, namie, apreiškė induizmo deivė Kali. Ir tos magijos Mokytojas. Tuo pačiu šalia savęs jutau ir Jėzų Kristų, balta tunika apsirengusį. Tris mėnesius po viso to ligoninėje buvau.
Čia šiek tiek papasakojau apie Arkangelo Gabrieliaus būties slėpinius Žemėje. Jo emanacijas. Sparnuotoji jo dalis koordinuoja visą mano dabartinį elgesį iš dangaus Karalystės. Konkrečiau ji yra dvigubos Sirijaus žvaigždės zonoje.
Viskas laike dar išsitęsė iki jau minėtų 2007 metų rudens. Grįžau į Viešpaties Bažnyčią protu. Bet dar ne širdimi. Jau vėlus metas dabar. Pratęsiu pasakojimą kitame įraše. Labos nakties visiems.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą