Apie vaikščiojimą ratais

Mes ilgai visi vaikščiojame ratais. Aplink Šventąją Visuotinę Katalikų Bažnyčią. Kol galiausiai Šv. Dvasia nenusileidžia iš dangaus ir neapšviečia. Visko, kas tik tavy yra: proto, minčių, jausmų, emocijų. Palaipsniui, po truputį, labai atsargiai ir iš lėto Ji viską tavy išgydo. Tau leidžiant, gali tiesiog stebuklus daryti! Tad natūraliai kyla klausimas: kodėl gi tu iškart neatsiduodi Bažnyčiai visa širdimi? Kodėl gi neužtenka tau vieno atsivertimo kartą ir visiems laikams? O atsakymas iš pirmo žvilgsnio labai paprastas: žmogaus prigimtinė nuodėmė. Man šią tiesą taip pat buvo labai sunku priimti. Bet priėmiau- ir nesigailiu. Tarsi sunkiausia našta nukrito. Taigi visos žmogaus proto vingrybės, visos prieštaros, konfliktai, nesusipratimai ir t.t kyla būtent iš jos. Kairiajame mūsų smegenų pusrutulyje nuo pat pradžių tūno Šėtonas. Nors tenai turėtų būti vieta visai kitai Esybei: Budai Šakjamuniui. Tikrajai Logikai, Protui, Racionalumui. O Buda Šakjamunis, mielieji mano, tai joks stabas, o tos pačios Šv. Dvasios Asmens buvimas žmogaus kūne. Dar laikais prieš Kristų.